šeima
“Sunku būti mama. Gal dėl to, kad nemoku ja būti…Atrodo, stengiuosi ant vaikų nerėkti, susivaldyti – bet vis neišeina. Susipykusi su vaikais jaučiuosi kalta ir bloga mama. Taip norisi tapti Mama iš didžiosios raidės, tobula mama…” (iš mamos dienoraščio).
Tai ar įmanoma tapti tobula mama? Atrodo, ne – ir labai gerai, kad ne! Vaikui užtenka paprastos geros mamos, o tobulos jam tikrai nereikia. Nes jeigu mama visaip stengiasi būti ideali, tai ir iš vaiko ji tikėsis, kad jis bus tobulas.
Tobulumas – kaip gniaužtai
Įsivaizduokite vaiką, gyvenantį tokioje šeimoje, kur tėvai siekia būti neklystantys ir geriausi. Jeigu vaikas tokioje šeimoje elgiasi neleistinai ar daro klaidų – tėvams jis tarsi kliudo, nes prikišamai parodo, kad gimdytojai nemoka auklėti tobulai (nes tobulų tėvų vaikai turi nedaryti klaidų ir būti idealūs). Tada tėvai tokį “neidealų” vaiką atstumia, būna juo nusivylę, nepatenkinti, nori jį pakeisti ir patobulinti. O kaip jaučiasi vaikas? Ogi nereikšmingas, kaltas, neįtinkantis, susigėdęs, nepasitikintis savimi ir nelaimingas. Argi norėtumėte, kad jūsų vaikas taip jaustųsi? Aišku, kad nė vienas tėtis ar mama sąmoningai nenori, kad jų atžalos būtų nelaimingos. Tačiau vis tiek vaikosi idealios mamos ar tėvo įvaizdžio. Įdomiausia, kad paklausus vaikų apie tai, kokios mamos jie labiausiai norėtų, galima sulaukti atsakymų: kad daug šypsotųsi, kad būtų laiminga, kad jai sektųsi, kad nesirgtų, kad pailsėtų, ir pan. Nė vieno atsakymo apie tobulybę…
Kodėl norisi būti tobula?
Šiuolaikinė visuomenė atakuoja mamą būti pačia geriausia ir tobuliausia: jeigu nemaitini krūtimi vaiko iki vienų metų – tu nelabai gera mama, jeigu leidi vaiką į darželį nuo dvejų metų – tu vėl nekokia mama, jeigu nesurandi vaikui pačių brangiausių ir prestižinių būrelių – vėl prasta mama, jeigu primaitini vaiką ne ekologišku ir savo rankomis taisytu maistu, o pirktu iš parduotuvės – vėl blogai, jeigu nevedi vaiko kiekvieną dieną į lauką – tai pasibaisėtina, jeigu vaiko kasdien nemaudai – blogai, ir t.t. Tai kaip atsilaikyti mamai prieš tokį spaudimą?
Dar labai neigiamai veikia lyginimasis: “Kaimynės vaikas jau išmoko pats atsisėsti, o mano – dar ne. Gal aš nemasažuoju mažylio, gal reikia dažniau su juo mankštintis, gal dažniau sodinti?” O gal tiesiog jūsų vaikas vėliau išmoks sėdėti dėl to, kad jis lėtesnio būdo negu kaimynės atžala? Kitas pavyzdys: “Darželyje jau visi grupės vaikai moka užsirišti batų raištelius, o mano mažylis – ne. Nuo šiol reikės penkis kartus per dieną daryti pirštukų lavinimo pratimus!” O gal jūsų vaikas yra labai judrus ir domisi visu pasauliu, jam reikia visur nubėgti, visur užlipti ir viską pasiekti – tai ką jam čia tie batai…
O kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, prasideda tikriausios tobulų mamų varžytuvės: “Ar mano vaikas jau moka geriausiai skaityti, o gal jis pirmas išmoko rašyti, o gal vienintelis moka kelis žodžius angliškai, o gal geriausiai dainuoja?” Jeigu tik vaikui kas nors mokykloje nepasiseka – mama puola ieškoti savo kaltės, stengiasi dar daugiau su vaiku mokytis, ruošti kartu namų darbus, netgi atsisako savo darbų ir pomėgių, kad daugiau pabūtų namie ir galėtų pakontroliuoti vaiką.
O kur mamos gyvenimas? Argi ji neturi savo užsiėmimų, pomėgių, draugių? Vaikui tiesiog per sunku atstoti mamai visą jos gyvenimą, jis norėtų, kad mama ir jam paliktų erdvės, ir pati savęs nepamirštų. Jeigu labai sureikšminami vaiko laimėjimai ir rezultatai darželyje ar mokykloje, jam tampa tiesiog per sudėtinga išpildyti tokius didelius tėvų lūkesčius ir į jį sudėtas viltis. O mamai svarbu prisiminti, kad vaikas nėra jos tobulumo įrodymas, jis neprivalo tapti pirmūnu vien tam, kad ji galėtų visiems pasigirti, kokia puiki šaunuolė motina.
Kiekviena mama turi teisę