Nors daug kartų įrodyta, kad veiksmingiausiai korupciją mažina ekonominės veiklos reguliavimo supaprastinimas, Lietuva šią tiesą ignoruoja.

Artėjant savivaldos rinkimams, dauguma politinių partijų, pavienių politikų ima skelbti, kad jų veiklos prioritetas – kova su korupcija. Imantiems kyšius jie grasina vis sunkėjančiu geležiniu kumščiu ar nepakantumu. Šiaip ar taip, tai tik tuščia retorika, – juk Lietuva korupcijos suvokimo indekse vis dar ten pat, kur buvo ir prieš dešimt metų. Iš tiesų ne taip kovojama su korupcija.

Skirtingų valstybių pavyzdžiai jau daug kartų įrodė, kad veiksmingiausiai korupciją mažina ekonominės veiklos reguliavimo supaprastinimas. Ir jei pasirenkamas šis variantas, ne tik mažėja korupcija, bet geriau jaučiasi verslininkai, didėja valstybės ekonominis gyvybingumas ir išorinis patrauklumas. Tai parodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atlikta analizė.

Tačiau mūsų šalies valdžios supratimas, regis, kiek kitoks. Todėl nereikėtų stebėtis, kad Lietuvoje verslui įkurti, statybos leidimui sutvarkyti ar mokesčiams sumokėti laiko tenka skirti dvigubai daugiau nei Danijoje, Švedijoje ar Norvegijoje.

Pasak LLRI viceprezidento Giedriaus Kadziausko, šiuo metu Lietuvoje verslą kontroliuoja neregėtai daug institucijų – net 152.

Ydinga tai, kad kad kontroliuojančios institucijos patikrinimus daro pernelyg dažnai ir pernelyg ilgai. Dažnai minimas kontrolierių siekis rasti bent mažiausią pažeidimą. Kita dažniausiai minima pernelyg dažnų patikrinimų priežastis – esą konkurentai tokiais būdais siekia trukdyti ar žlugdyti kitas įmones.

Gal Lietuva galėtų pasimokyti iš Pietų Korėjos, kuri 1999 m. panaikino 49 proc. šalyje taikytų reguliavimų ir iš karto gerokai pakilo tarp daugumos indeksų, o korupcija joje stipriai sumenko (1999 m. Pietų Korėjoje korupcija buvo tokia pati kaip ir Lietuvoje).

Dar vienas įdomu pavyzdys: Kolumbijos sostinėje Bagotoje statybos leidimų išdavimą iš savivaldybės įstaigos perleidus privatiems subjektams, statybos leidimui sutvarkyti reikalingas laikotarpis sumažėjo nuo 1081 iki 51 dienos. Priminsime, kad Lietuvoje tam sugaištamos vidutiniškai 162 dienos.

Svarbu, kad sudėtinga reguliavimo sistema ne tik suryja daugybę laiko, bet ir kainuoja milžiniškus pinigus. Valstybei kainuoja išlaikyti reguliavimo aparatą, o verslui – paklusti kontrolės sistemai. Kartu ši sistema sudaro ir galimybes korupcijai – privačių asmenų ir valstybės tarnautojų sandoriams, kuriais siekiama neteisėtos asmeninės naudos ir taip apgaunama valstybė. Negana to, didžiulė reguliavimų mašina skatina šešėlinį verslą: jeigu nesilaikant reguliavimų galima gerokai sumažinti veiklos sąnaudas, tai verčia įvertinti riziką būti nubaustam ir galimybę prekes ir paslaugas parduoti pigiau.

Valdininkai turėtų tarnauti

Liūdniausia, kad Lietuvoje šioje srityje labai mažai permainų.

Politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius teigia, kad vos atkūrus nepriklausomybę buvo sukurtas korupcinis valstybės modelis ir jis su menkais pataisymais išliko iki šiol. “Gaila, kad ekonominis reguliavimas mūsų valstybėje buvo kuriamas be savivaldos, o viskas tiesiog atiduota į institucijų rankas. Todėl šiandien Lietuvoje gana gerai jaučiasi stambusis verslas, o smulkusis ir vidutinis – dūsta. Mano manymu, padėtis kiek labiau pasikeistų tik jei Lietuvoje sustiprėtų savivalda. Taip pat svarbu žinoti, kad sprendžiant ekonominės laisvės klausimą, atsakymas slypi ne ekonomikoje, bet valdžios požiūryje ir pobūdyje”, – įsitikinęs V.Rubavičius.

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos direktorius Danas Arlauskas sutinka, kad mažiau reguliuojamoje verslo aplinkoje menkesnė terpė korupcijai, tačiau daugelį veiklos sričių reguliuoti yra būtina. “Problema ne reguliavimo buvime ar nebuvime, o reguliavimo tvarkoje, kurios Lietuvoje nėra. Dabar visų sukurtų reguliavimų naštą velka tie, kurių veikla pakliūva į reguliuojamas sritis”, – sako D.Arlauskas. Pasak jo, problemą pradėtų išspręsti ryžtas sumažinti biurokratų skaičių trečdaliu, tada likusiesiems dingtų noras užsiimti ekonominių procesų stabdymu, nes laiko liktų dirbti tik pagrindinį savo darbą.

Tačiau institucijos ir valstybės tarnautojai turi ne itin daug motyvacijos mažinti ar supaprastinti jų prižiūrimus draudimus, ribojimus ar reikalavimus. Priešingai, dideliu institucijos vykdomų reguliavimų skaičiumi dažnai pabrėžiama institucijos svarba.

Todėl būtent čia ir turėtų įsikišti politikai, ir būtent tai turėtų žadėti partijos prieš rinkimus.