Reklaminis šūkis: „Kuo daugiau, tuo geriau“ būdingas visai verslininkų kartai. Šiandien sėkmė prilyginama augimui. Įmonės vadovybė, kuri nesiekia plėstis ir didinti pelno, laikoma atsilikusia ir apkerpėjusia. Geras verslininkas – tai toks verslininkas, kuris sugeba sukurti darbo vietas kitiems žmonėms, kad pačiam nebereikėtų dirbti.
Tačiau vakarietiškos rinkos ekomomikos sėkmę lėmė ne tik kapitalizmo idėjos, bet, visų pirma, svari ankstyvųjų amžių krikščioniškosios minties ir reformacijos įtaka, kitaip tariant, Biblijoje suformuluotos vertybės.
Pvz., ankstyvaisiais viduramžiais Europos vienuolynai padėjo pirmuosius pagrindus universitetams, jie puoselėjo kultūrą ir meną ir padarė darbą visuomenišką, nes iki tol rankų darbas buvo nevertinamas. Anksčiau tai buvo vergų, moterų ir žemesniųjų sluoksnių reikalas.
Atėjus reformacijai reformatorius Martinas Liuteris įvedė dar kai ką – jis teigė, kad „Laukų arimas ir vystyklų keitimas yra tokia pat tarnystė Viešpačiui kaip ir maldos ar pamokslai.“ Darbštumas tapo siektina dorybe. Iki šiol krikščioniška dorybė – darbštumas – yra kasdienio vokiečių gyvenimo ir Vokietijos ekonomikos sėkmės istorijos dalis. Šiuo faktu norėjo pasinaudoti ir Jekaterina II, kuri 1763 m. liepos 22 d. antruoju manifestu kvietė vokiečius atvykti ir kurtis Rusijoje, žadėdama įvairias privilegijas ir tikėdamasi, kad užsieniečiai padarys įtaką Rusijos ekonomikai ir prikels ją naujam gyvenimui. Tai pavyko tik iš dalies, nes atvykėlių iš Vokietijos parodytas darbštumas negalėjo sukurti ekonominio stebuklo.
Sėkmingam ūkio funkcionavimui, kaip ir bet kuriai kitai socialinio gyvenimo formai, tokios savybės kaip garbingumas ir pasitikėjimas vienodai svarbios kaip ir darbštumas. Savybės, kurios jau ir anuomet Rusijoje buvo retos, nes klestėjo korupcija ir giminystės ryšiais pagrįsta ekonomika, kai kiekvienas žiūrėjo naudos savo giminėms ir savo kišenei. Net Jekatrina II, atiduodama šlifuoti savo karūnos brangakmenius, negalėjo būti tikra, kad atgaus tas pačias brangenybes.
Tačiau kaip gali klestėti ekonomika, kaip gali funkcionuoti veiksmingos partnerystės, sutartys ir bendradarbiavimas, jei negalima pasikliauti žodžiu, jei normalu, kad nekilnojamojo turto pardavėjas prieš pat pasirašant sutartį kainą pakelia 20 %, nes žino, kad pirkėjas niekur nedings, jei atiduodant kompiuterį  remontuoti reikia bijoti, kad, betvarkant gedimą, veikiančios originalios detalės bus pakeistos pigesnėmis ir vėliau perparduotos iš rankų į rankas, jei į kavą, kurią perkame, primaišoma maltodekstrino, jei skalbimo ir valymo priemonės parduodamos su priemaišomis, jei daugelis produktų yra ne tokie, kaip nurodyta ant pakuotės, o pelno troškulys didėja ir verslininkai su vadybininkais tampa vis išradingesni.
Jei darbdavys įdarbina darbuotoją tik tada, kai šis, prieš pasirašydamas darbo sutartį, iš karto pasirašo ir prašymą atleisti iš darbo. Žinoma, be datos. Šį prašymą darbdavys gali bet kada panaudoti norėdamas atleisti darbuotoją. Kad būtum atleistas, gali užtekti ir to, kad nepatinka tavo nešiojamo megztinio spalva. Viešpatauja savivalė, o prieš dešimtmečius kriščioniškas vertybes išpažįstančių darbdavių, profsąjungų ir darbuotojų iškovotos ir demokratinėse valstybėse įstatymuose įtvirtintos teisės, pvz., apsauga nuo neteisėto atleidimo iš darbo, yra apeinamos.
Žodis „sąžiningumas“ mūsų lietuviškoje postsovietinėje kultūroje tapo svetimžodžiu, o siekiant pelno pateisinamos beveik visos priemonės. Viso to pasekmė – nepasitikėjimas ir nesantaika tarp darbdavių ir darbuotojų, blogas įmonės vardas, kuris turi neigiamų pasekmių ilgalaikei įmonės sėkmei. Vien paslaugų sektoriuje Lietuvoje kasmet prarandami milijonai litų, nes įmonėje svarbiausias ne klientas, o vadovas.
Norėdamas ilgą laiką pardavinėti savo prekes ar gaminius, išlaikyti darbuotojus, privalai užtikrinti kokybę, draugiškiau elgtis su klientais ir nelaikyti savo darbuotojų vergais. Dėl globalizacijos ir judėjimo laisvės kiekvienas gali persiorientuoti: klientas gali įsigyti prekių vienu mygtuko paspaudimu kad ir iš Kinijos, o darbuotojas gali pasiieškoti darbo kitur, net ir kitame pasaulio krašte, jei tik tenkina atlyginimas ir darbo sąlygos.
Įmonė – tai ne mūšio laukas, kur apkasuose iš vienos pusės lindi darbdavys, iš kitos – darbuotojai arba klientai, o pasitikėjimas nėra sukuriamas spiritizmo seanso metu ar iššaukiamas orakulo, jis iš dangaus nenukrenta. Pasitikėjimą tarp darbdavio ir darbuotojo, tarp įmonės ir kliento reikia sukurti, t.y. į pasitikėjimą reikia investuoti, dirbti ir stengtis, tačiau tai irgi dar ne viskas. Kai įgyjamas kitų asmenų pasitikėjimas, jį reikia puoselėti tarsi augalą.
Kai pelno troškulys pasidaro svarbesnis nei sielos ramybė, kai paminami Dievo Įsakymai „Nevok“ arba „Nemeluok“ – visa tai negali praeiti be pasekmių. Tokios įmonės laukia liūdna ateitis. Jei šis fenomenas paplinta, jei apima visą visuomenę, dėl to nukenčia visa ekonomika. Išlaidos sudėtingoms kontrolės priemonėms praryja įmonės pelną ir / arba būna perkeliamos ant vartotojų pečių. Tai faktas, plačiai paplitęs Lietuvoje. Pvz., kas penkeri metai keičiami vandens skaitikliai. Už prabangą, kai taip dažnai keičiami vandens skaitikliai, moka vartotojas! Tokios tvarkos Vokietijoje nėra, nes Vokietijoje sąžiningumas paplitęs labiau. Ir tai dar ne viskas. Vien tik 2012 m. AB „Lesto“ dėl vagysčių patyrė 900 000 Lt nuostolių, dažniausiai tai buvo alyvos vagystės iš elektros transformatorinių. Žinoma, šie nuostoliai buvo įskaičiuoti į elektros kainą.
Prisiminkime neseniai nuskambėjusią bankų sistemos gelbėjimo akciją, kai vienas iš bankų deklaravo turįs daugiau kapitalo, nei iš tiesų, taigi, sąžiningumas buvo sutryptas, o tai turėjo pasekmių visos Lietuvos ekonomikai. Šalia to, kad buvo prarastas didelis kapitalo kiekis – visi stambieji ir smulkieji akcininkai prarado savo akcijų dalį, indėlininkai prarado indėlius, jei jie buvo didesni, nei draudžiamas dydis, prisideda ir tai, kad Lietuvos valstybė turėjo skolintis didelę sumą pinigų, kitaip tariant, prisidarė naujų skolų, kad galėtų finansuoti banko gelbėjimą. Skolas turėsime mokėti mes, piliečiai, nes bus keliami mokesčiai, todėl mūsų piniginės pasidarys plonesnės. Ir vėl už pavienių asmenų norą pasipelnyti ir sukčiavimą turės mokėti liaudis. Tarsi Lietuvos pilietis turėtų begalę pinigų ir galėtų sau leisti tokias lengvabūdiškas išdaigas…
Kad ekonomikos klimatas būtų vaisingas, prie darbštumo ir sąžiningumo reikia pridėti ir pagarbą. Pagarbos kiekis labai susijęs su tuo, kaip mes matome žmogų, ir tai dažnai priklauso nuo to, ar mūsų mąstymui įtaką daro pinigai ar Dievas, ar dar kažkas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, žmogaus paveikslas išryškėja mažuose kasdieniuose poelgiuose, pvz.,vairuojant automobilį gatvėje, o ypač prieš pėsčiųjų perėjas, zonose, kuriose galioja greičio apribojimai, arba sankryžose. Atrodo, kad Lietuvoje pirmenybę turi žvaigžde arba „BMW“ ženklu pažymėti limuzinai. Tai tipiškas postsovietinis elgesio modelis, kai tiesa ir visos teisės yra stipresniojo, įtakingesniojo pusėje (Lex naturae), o tai prieštarauja krikščioniškajai malonės sampratai. Tas, kuris taip elgiasi, pamiršta, pagal kieno atvaizdą buvome sutverti. Kiekvienas iš mūsų sutvertas pagal Dievo paveikslą ir turėtų atsižvelgti ir vertinti kitą kaip Dievo kūrinį, sukurtą pagal Dievo paveikslą. Tačiau, jei žmogus laikomas „parazitu“, klientas – melžiama karve, o darbuotojas – lengvai pakeičiamu produktyviu kapitalu, kitaip tariant, šiuolaikiniu vergu, tai šalis neturėtų stebėtis, kad žmonės yra nelaimingi, kad savižudybių skaičius pasiekė astronomines aukštumas, o piliečiai masiškai emigruoja.
Žmonės, kurie patiria pagarbą, pripažinimą ir yra vertinami, kurie dirba pasinaudodami savo stipriosiomis savybėmis ir talentu ir taip gali veikti dieviškoje Kūrinijoje, yra laimingesni, deda visas pastangas ir mažiau galvoja apie darbo keitimą ar emigraciją.
Ir, baigiant kalbėti apie ilgalaikę ekonomikos sėkmę šalyje, prie aptartųjų aspektų reiktų paminėti ir tvarumą. „Tvarumo“ sąvoka egzistuoja jau tūkstančius metų, deja, laikas nuo laiko vis nugrimzdavo į užmarštį, todėl vėl ir vėl turėdavo būti kuriama iš naujo. Kai šiandien kalbame apie tvarumą, visų pirma galvojame apie aplinką ir klimatą. Tačiau tai per daug siaura šio žodžio reikšmė. Tvarumas apima daug daugiau.
Kalbėdami apie tvarumą, kalbame apie atsakomybę. Atsakomybę prieš Kūriniją ir Dievo Kūrinius. Deja, atsakomybė šiandien tapo tokia dorybe, kurios daugelis vengia, kuri dabartinėje narciziškoje Aš-visuomenėje išėjo iš mados. Ir tai nelieka be pasekmių.
Nors šiuo metu vis daugiau kalbama ir rašoma apie tvarumą, tačiau dabartinėje ekonomikoje ilgaamžiškumas ir patvarumas nebeužima tokių svarbių pozicijų kaip anksčiau. „Miele“ skalbimo mašina dabar jau nebeveikia 20 metų, kas anksčiau buvo visai normalu. Net ir mūsų rūbai kuriami tik vienam vasaros arba žiemos sezonui. Dėl to nukenčia kokybė. Po dešimto skalbimo „paskutinis mados klyksmas“ tampa skuduru, tinkamu tik išmesti. Sąžiningai tariant, tapome vartojančia ir išmetančia visuomene. Nereikia stebėtis, kad ištekliai senka, o šiukšlių kalnai auga. Deja, tai rūpi tik pavieniams žmonėms, nes juk prekybos centruose pirkėjų jau laukia naujausia mados kolekcija.
Tai dar ne viskas. Šį elgesio modelį perkeliame ir į privačią sferą. Taip, kaip švaistome žaliavų išteklius, „švaistome“ savo kūną. Globalioje, rezultatų besivaikančioje visuomenėje, kurioje gyvenimo sąlygas diktuoja maksimalizmas, per gyvenimą mes nebeiname, o lekiame. Atlikime testą. Koks žodis geriau apibūdina mūsų dabartinę gyvenimo būseną? „Ramybė“ ar „Nuovargis“?
Ar mes nesijaučiame taip, lyg nenorėtumėme nieko pražiopsoti, lyg norėtume pasiimti kuo daugiau?
Tokioje visuomenėje labiau vertinamas tas, kuris daugiau pasiekė ir daugiau turi. Ši tendencija persikėlė net į bažnyčias. Ligoti, silpnieji, bedaliai lieka nuošalėje. Deja, pasiekimai, jausmas, kad viską patyrei ir visko turi, tempas – tai dar ne viskas.  Negalime aukoti savo sveikatos ir gyvenimo vartotojiškiems troškimams tenkinti ir pasiduoti tempui. Pervargimas – trisdešimties, o sulaukus 45 metų patiriamas infarktas neturėtų tapti norma. Nereikėtų ignoruoti poreikio ilsėtis. Dorybė „darbštumas“ negali būti išplėšta iš biblinio konteksto ir suprantama siaurai, kaip darbo atlikimas ir rezultatų siekimas.
Labai svarbu! Tvarumo sąvoka krikščioniška etine prasme apima ne tik mūsų aplinką, bet ir mus pačius, mūsų kūną ir sveikatą. Mes esame Kūrinijos dalis. Jei reikia saugoti Kūriniją, vadinasi, reikia saugoti ir mus. Poilsis, kūno jėgų atstatymas, atgaiva sielai neturi nieko bendro su tinginyste. Ir pats Dievas septintą dieną ilsėjosi. Dievas įsakė mums ne tik saugoti Kūriniją, bet ir ilsėtis septintąją dieną. Dievas žino, kaip svarbu pabėgti nuo reikalavimų darbe ir rutinos ir rasti kelią į save ir Dievą. Tokia yra sekmadienio prasmė – suteikti laiko pailsėti, atgauti jėgas, pamąstyti, kritiškai pažvelgti į savo gyvenimą ir tikslus su visomis pasekmėmis ir visa tai aptarti su Dievu. Ir taip grįžtame prie atsakomybės temos. Nė vienas iš mūsų negyvena tik sau, kad ir kaip to norėtume. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį arba reakciją. Mes betarpiškai įtraukti į santykių pynę darbe, laisvalaikiu ar namuose. Mūsų veiksmai turi pasekmes mums arba kitiems. Kai kurios yra teigiamos, kitos neigiamos, ir dėl jų turime prisiimti atsakomybę, norime to, ar nenorime. Paprastas gyvenimiškas pavyzdys: Pasistatęs automobilį netinkamoje vietoje, lauk baudos lapelio. Taip pat kai Adomas ir Ieva valgė vaisių nuo pažinimo medžio, Dievas jų paklausė:  „Gal valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ ir „Kodėl tu tai padarei?“. Adomas ir Ieva už savo poelgį turėjo atsiskaityti prieš Dievą. Žodyje „atsakomybė“ slypi žodis „atsakymas“.  Adomas ir Ieva turėjo atsakyti prieš Dievą. Skirtumas tik toks, kad jie tai padarė kaip vaikai. Atsakydami vertė kaltę vienas kitam. Adomas kaltino Dievą ir Ievą, o Ieva kaltino žaltį. Kaip reaguojame mes, kai tenka atsakyti? Ar elgiamės taip, kaip Adomas ir Ieva ir tampame mažais vaikais?
Tai, kas tinka asmeninėje srityje, pritaikoma ir ekonomikoje. Įkurti įmonę – tai viena, o vadovauti jai – visai kas kita. Yra tokių įmonių steigėjų, kurie vengia atsakomybės temos. Deja, įmonė – tai ne melžiama karvė, skirta tenkinti savo egoistiniams poreikiams. Steigdamas įmonę prisiimi ir atsakomybę – verslininko atsakomybę – ne tik už investuotą kapitalą, gamybos vietą, bet ir už darbuotojus ir prieš Dievą. Jei tai daroma sąmoningai, suvokiant, kad Dievas yra, kad už savo veiksmus  turėsime jam atsiskaityti, tada savivaliavimas turi būti tabu. Tada vėl dėmesio centre atsiduria ne tik pelnas, bet ir žmogus. Toks verslininkas jaučia atsakomybę prieš Dievą. Prieš Dievą, kuris viską mato ir žino, pažįsta ir tiria kiekvieno iš mūsų širdį, o tai turi teigiamų pasekmių visai verslo vadybai ir įmonių politikai, taigi mums visiems.