Bent kasmet minint Europos dieną verta panagrinėti, kas mes esame Europoje, ir apskritai kokia yra Europos Sąjunga. Juk metai bėga, keičiasi žmonės ir mes kažkur judame, tačiau ar suprantame kur? Ar “senoji” Europa mus palaiko, ar greičiau laiko tiesiog provincija “ištiesta ranka”?

Nors šešeri metai nėra ilgas laikas, tačiau kelti klausimus apie mūsų tikslus ES ir šios Sąjungos prasmę yra būtina, antraip nepajusime, kaip ateis garbingi narystės jubiliejai, o mes vis dar skųsimės esantys izoliuoti, nuskriausti, nepakankamai išsivystę.

Tai, kad mes šiandien pradėjome aktyviai kelti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių energetinės ir transporto izoliacijos klausimus, manau, yra vienas didžiausių laimėjimų per visus šešerius narystės metus. Nors laimėjimu reikėtų laikyti šių problemų išsprendimą – prisijungimą prie konkrečių infrastruktūrinių tinklų, tačiau iki šiol šie vieni esminių mūsų integracijos į ES de facto klausimų buvo likę tarsi nuošaly.

Paprastai kiekviena valstybė, interesų grupė ar korporacija deda milžiniškas pastangas, kad jų interesas neliktų nuošaly. Tačiau jei pažvelgtume, kaip šioje vietoje elgiasi Lietuva, pamatytume, kad dažniausiai mes būname per mažai aktyvūs, galbūt manydami, jog mūsų problemos yra tokios akivaizdžios ir aktualios visos ES mastu, kad bus sprendžiamos bet kokiu atveju.

Deja, taip nėra. ES klausimų žemėlapis labai margas ir didelių problemų tikrai turime ne mes vieni. Dunojaus regiono vystymasis, tolimesnė ES plėtra į Balkanus, Graikijos ir kitų Pietų Europos šalių skolos, ekonomikos recesijos nulemtas nedarbas, emigrantų integracija, nusikalstamumo didėjimas… Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.

Nesunku suprasti, kaip Lietuva atrodo šiame kontekste. Mes esame tik vieni iš daugelio su savo panašiomis į visų kitų problemomis. Ir nors startavę iš skirtingų pozicijų, šiandien tam tikrose srityse esame gerokai atsilikę, dėl to netampame ypač svarbūs, reikalaujantys ypatingo dėmesio ir finansavimo.

Iš tiesų dideliais finansiniais resursais mes niekada negalėjome pasigirti, o narystė ES tam tikrų galimybių investicijoms ar tiesiog pagalbai atvėrė. Tačiau šiandien matyti, kad toli gražu ne visada mokame ir suprantame, kaip tuos pinigus pasiimti. Žinoma, kad atrodome keistai vis prašydami “dar ir dar”, kada ne visos jau duotos galimybės yra išnaudotos.

Taigi esame mažytis lopinėlis žemėlapyje ir toks, natūralu, būsime ateityje, tad ką gi mums daryti, kad būtume girdimi ir tokie svarbūs, kokie norime būti? Atsakymas, mano įsitikinimu, yra bendradarbiavimas plačiąja prasme. Turime elgtis ir gyventi kolektyviškai, mąstyti ir veikti regioniškai. Ieškoti dialogo ir kompromiso, o ne bandyti nustumti į šalį kitus. Manau, mums būtų į naudą atsisakyti dalies savo egocentriškumo ir imti suvokti save kaip Baltijos jūros regiono dalį.

Ir tai nėra siūlymas kurti “bloką bloke”, tai greičiau prisitaikymas prie ES sistemos ir žaidimas pagal Sąjungos taisykles. Bendrijoje yra įprastas regioninis klausimų sprendimas, regioninių strategijų kūrimas ir infrastruktūrinių projektų įgyvendinimas. Ir čia mums nereikia būti lyderiais, kad galėtume kryptingai spręsti savo problemas ir progresuoti. Būkime bent informuoti, aktyvūs ir dalyvaujantys.

Tačiau grįžkime prie klausimo, kurį iškėlėme komentaro pradžioje: o kur link eina pati Europos Sąjunga? Atrodo, kad Europos Sąjunga pasirinko supervalstybės kelią, deklaravusi tikslą tapti aktyvia tarptautinės arenos žaidėja. Strategija “ES 2020″ nubrėžė tvaraus ir atsakingo vystymosi rėmus, Europa aktyviai ėmėsi moralinės lyderystės vaidmens pasaulyje, siekdama apsaugoti aplinką nuo šalutinių ekonominės raidos padarinių.

Ar šie pokyčiai keičia mūsų vaidmenį ES, kokius klausimus tai mums kelia? Pagrindinis jų, manau, yra toks: ar mes ketiname aktyviai dalyvauti kuriant naująją ES, ar renkamės pasyvaus stebėtojo vaidmenį? Mano nuomone, atsakymas turėtų būti vienareikšmis – mes turime būti aktyvūs.

Kaip tai pasiekti? Integruoti savo šalies specialistus į ES institucijas ir tarnybas. Nelikti nuošalyje kuriant naująją užsienio reikalų tarnybą. Ūkio lygmeniu, remdamiesi “ES 2020″ strategija ir atsižvelgdami į savo stipriąsias puses, turime modeliuoti savo švietimo sektorių taip, kad mūsų mokslininkai ir specialistai rastų sau vietą Europos ekonomikos sistemoje.

Parengta kartu su Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso grupės Lietuvos delegacija.