Pastaraisiais metais vis daugiau Lietuvos specialistų ir verslininkų nukreipia savo žvilgsnius į posovietines respublikas ir ryžtasi projektams Kazachstane, Uzbekistane, Kirgizijoje, Tadžikistane, Turkmėnistane, Azerbaidžane ar kitose buvusiose “sesėse”.

Šiandien šimtai Lietuvos specialistų, ypač medikų, architektų, inžinierių, mokslininkų, pusę metų dirba Lietuvoje, o kitą pusmetį – Kazachstane, Azerbaidžane, Uzbekistane ar kitose Vidurinės Azijos valstybėje.
Ypač abipusė simpatija jaučiama bendraujant su Kazachstanu: mūsų specialistams patinka tai, kad ši naftos turtinga šalis daug investuoja į mokslą bei įvairias inovacijas ir atvykusiems specialistams moka didelius atlyginimus, o Kazachstanui imponuoja mūsų profesionalų žinios, patirtis, rusų kalbos mokėjimas ir Rytų bei Vakarų sistemos supratimas.

Domėjimasis Lietuvos sukaupta patirtimi vis didėja
Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas patvirtina, kad į Lietuvą vis dažniau dairomasi dėl noro perimti mūsų turimą kompetenciją ir žinias.
„Ne paslaptis, kad kai kuriose posovietinėse respublikose pastaruoju metu į įvairias sritis, ypač į mediciną, metami dideli pinigai. Statomos naujos klinikos ir ligoninės, joms nupirkta labai aukšto lygio pažangios medicininės aparatūros, geriems specialistams siūlomi dideli atlyginimai, – dėsto P.Baršauskas. – Vis dėlto paaiškėjo, kad jie patys negali tų technologijų įsisavinti ir tinkamai naudoti. Tam jiems trūksta aukšto lygio inžinerinės kompetencijos specialistų, tad pradėta ieškoti išeičių.“
Pasak rektoriaus, iš pradžių siekiant parengti reikalingos kompetencijos specialistų į universitetus, ypač į Kazachstano Nazarbajevo universitetą, buvo kviečiami patys geriausi pasaulio ekspertai, kuriems buvo mokami dideli, Vakarų lygio atlyginimai. Vėliau suvokta, kad nereikia dairytis labai toli, – tai, ko reikia, galima rasti ir kur kas arčiau. Būtent tada Nazarbajevo universiteto atstovai kreipėsi į KTU pagalbos rengiant reikiamos kompetencijos specialistus. Taigi šiuo metu kaip tik tariamasi, kad KTU apmokytų dvi atskiras kazachų studentų grupes biomedicininės inžinerijos bei medicinos fizikos srityse.
„Dabar derinamos detalės, o dėl pinigų pasakė labai paprastai – sakykite savo kainą, ir mes sumokėsime, – pasakoja P.Baršauskas, neabejodamas, kad panašių programų ateityje daugės. – Tai yra tam tikra rinka, kuri siunčia signalus, ir mes į tai reaguosime.“
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) dar aktyviau bendradarbiauja, dalydamasis gerąja patirtimi su šia šalimi. Jis jau daugiau nei šešerius metus bendradarbiauja su Kazachstano universitetais, mokslo institutais, sveikatos priežiūros ir verslo institucijomis. Beje, tai daug naudos duoda ne tik Kazachstanui, bet ir mūsų valstybei, mūsų mokslo institucijoms bei mūsų specialistams.

Lietuvos medikai posovietinėje erdvėje gali tapti pionieriais
Ne vienas gerbiamas Lietuvos medikas savo karjerą jau susiejo su Vidurinės Azijos valstybėmis. Čia galima paminėti nusipelniusį Lietuvos kardiochirurgą Rimantą Benetį, kuriam Kazachstano nacionaliniame medicinos mokslų centre buvo patikėta įkurti Širdies centrą ir kuris dirba tarp abiejų valstybių, ar žymų neonatologą (naujagimių gydytoją) Arūną Liubšį, daug metų dirbusį su įvairiomis gydytojų apmokymo programomis Uzbekistane, Kirgizijoje, Tadžikistane, Turkmėnistane ir Azerbaidžane, bei daugelį kitų medikų.
Būtent vaiko ir motinos priežiūra – viena tų sričių, kurių specialistai buvusiose sovietinėse respublikose yra paklausiausi. Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. Rūta Jolanta Nadišauskienė patvirtina, kad Lietuvos gydytojams tikrai daug tenka dirbti įvairiose Vidurinės Azijos valstybėse – ypač Kazachstane, Tadžikistane, taip pat Azerbaidžane.
„Tam tikra pagarba mūsų specialistams išlikusi dar nuo tų laikų, kai buvome vienoje sveikatos priežiūros sistemoje. Jau tada moterų, nėščiųjų, gimdyvių, naujagimių mirtingumo, naujagimių sveikatos bei kiti rodikliai pas mus buvo daug geresni negu daugelyje kitų sovietinių respublikų. Tai tų kraštų žmonėms žinoma, tad turėdami išteklių jie dairosi ir kviečiasi Lietuvos medikus. O mūsų medikai stengiasi padėti, be to, jie dar turi ir galimybę užsidirbti“, – aiškina R.J.Nadišauskienė.
Lietuvos medikai turi didelį pranašumą ne tik dėl to, kad moka rusų kalbą ir gali tiesiogiai bendrauti be vertėjų, bet ir todėl, kad puikiai supranta, kaip veikia tenykščių valstybių sveikatos priežiūros sistema, ir žino, kokių problemų ten kyla. Negana to, žino ir kaip jas spręsti.
Galiausiai esama ir politinių priežasčių, lemiančių aktyvesnį bendradarbiavimą medicinos srityje: jau kitais metais susitiks Jungtinių tautų šalių narių atstovai ir aptars pasiektą pažangą įgyvendinant tūkstantmečio vystymosi tikslus – vaikų mirtingumo mažinimas ir motinų sveikatos gerinimas yra vieni iš jų. O tai vis dar opi problema dažnoje posovietinėje respublikoje, tad ieškoma būdų, kaip ją spręsti.
Tiesą sakant, Vidurinės Azijos šalyse lietuviai medikai turi galimybę patenkinti darbines ambicijas ar net tapti tam tikrų sričių pionieriais. Natūralu, kad jiems patinka ne tik patiems dirbti, bet ir kitus mokyti, nes be to nepavyksta išsiversti. „Iš pradžių buvo taip, kad mes atvažiuojame, ir moterų bei naujagimių mirtingumas gerokai sumažėja, tačiau išvažiuojame, ir vėl tas pats. Tai nepadeda pasiekti reikalingo rezultato“, – pavyzdį pateikia R.J.Nadišauskienė.