Lietuvos partijos neatlieka vienos esminių savo funkcijų – parinkti ir išugdyti tinkamiausias asmenybes valstybei valdyti.

Be keleto iš Briuselio ir Strasbūro atvilnijusių pirmininkavimo ES Tarybai debiutantų liapsusų, kai vienam mūsų ministrui susipynė liežuvis ir vietoj „honorable colleagues“ („gerbiami kolegos“) išsprūdo kažkas panašaus į „horrible colleagues“ („siaubingi kolegos“) ar „YouTube“ hitu virtusio lietuviškojo „Misterio Europa“ nevykusio bandymo pašmaikštauti, mūsų Vyriausybė europinį krikštą kol kas atlaiko garbingai. Kaip tikina kalbinti Briuselio ir Strasbūro koridorius daug metų minantys politikai, diplomatai, žurnalistai ir vertėjai, mūsų Vyriausybė neiškrito iš europinio konteksto. Ir net dėl tų kelių lapsus linguae didesnė reakcija kilo tik Lietuvoje, nes Briuselis ir Strasbūras dar ne to matę.
Tačiau pirmininkavimas ES Tarybai truks pusmetį, o Lietuvos vyriausybės yra neefektyvios, netvarios, be piliečių pasitikėjimo bemaž visus dvidešimt trejus su puse nepriklausomybės metų. Kuo skiriasi mūsų Ministrų kabinetų politikai nuo vokiečių, britų ar prancūzų, galų gale – nuo estų, kad tų šalių augimas tvaresnis, o jų piliečių gyvenimo lygis mums tėra žydra ateities svajonė?

Ką darome kitaip pirmininkaudami ES Tarybai
Bet dar grįžkime į Briuselį ir Strasbūrą, kur mūsų atstovai pirmą kartą stojo į ES Tarybos pirmininko tribūną. Šnekinti lietuviai – Briuselio senbuviai juokauja, kad, kaip vienas mūsų ministras nepriklausomybės pradžioje, su baltomis kojinėmis politikai į oficialius renginius nebeateina. Tiesa, ne vienas atrodo susikaustęs, labai jaudinasi, bet tai būdinga visoms pirmą kartą pirmininkaujančioms šalims.
Briuselyje liko beveik nepastebėtas ir minėtas mūsų užsienio reikalų viceministro Vytauto Leškevičiaus bandymas neva lietuvišku šmaikštumu atsakyti į britišką kandumą. „Vienas euroskeptikas britas leido sau pasišaipyti iš viceministro atsakymo į jo klausimus Saugumo ir gynybos pakomitečio posėdyje, nors tie klausimai buvo visai ne į temą, viceministras galėjo juos apskritai ignoruoti. Beje, britai euroskeptikai vaiposi ir šaiposi kiekviena proga iš visko, kas susiję su Europos Sąjunga, dažnai – ir iš savo kolegų, tačiau akivaizdu, kad jie nesugeba pasiūlyti nieko geresnio“, – sako europarlamentarė Laima Andrikienė, pridurdama, kad V.Leškevičius dalykiškumu, sąžiningumu, atsakingumu yra pelnęs įvairių šalių europarlamentarų pagarbą.
Europarlamentaras prof. dr. Leonidas Donskis pritaria: „Kai turi reikalo su britais, kurie šmaikštūs, kandūs, ironiški, iškalbingi, reaguoti reikia labai greitai. Jei tokių gebėjimų neturi, gali patirti visišką fiasko. Esu matęs tai patiriant ir prancūzus, ir italus. Taip, yra politikų, nerodančių retorikos stebuklų, bet V.Leškevičius – inteligentiškas ir protingas žmogus, jo anglų kalba ir bendravimo gebėjimai gana aukšto lygio. Minimas epizodas niekaip negali paveikti bendro įspūdžio – Lietuvos prisistatymas buvo pakankamai geras, buvo matyti, kad šalis labai kruopščiai rengėsi, gerai paruošė namų darbus.“
Vis dėlto tenka pripažinti, kad vieni oratorinio meno, kiti užsienio kalbų namų darbų neparengė. Dėl mūsų ministrų negebėjimo laisvai kalbėti angliškai ir kyla bene daugiausiai emocijų. Nors kandidatuodami į ministrus jie turėjo išlaikyti prezidentės surengtą užsienio kalbos “egzaminą”, maždaug trečdalis europinėse institucijose angliškai kalbėti nedrįso. Deja, kai kuriems jų įsidrąsinus, būna dar blogiau.
ES institucijose ne pirmi metai dirbantys žurnalistai iš ES senbuvių šalių neformaliame pokalbyje skundėsi ne visuomet aiškiai suprantą, ką “Lithuanian English” pasako kai kurie Lietuvos atstovai, tad geriau jau jie kalbėtų gimtąja kalba. Tai tikrai nieko nenustebintų.
Daugelio šalių, pavyzdžiui, tikrai gera anglų kalba išsiskiriančios Švedijos, politikai, pirmininkaudami ES, taip pat pirmenybę teikė švedų kalbai. Net ir poliglotė, tuomet Švedijos ES reikalų ministrė, dabar eurokomisarė Cecilia Malmström, laisvai kalbanti angliškai, ispaniškai, kataloniškai, prancūziškai, neblogai mokanti vokiečių ir italų kalbas, kalbėdavo švediškai. Tad vakariečius žurnalistus stebino, kad lietuvė europarlamentarė L.Andrikienė su lietuviu užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi per komiteto posėdį tarpusavyje kalbasi angliškai. Sunku įsivaizduoti, kad tai darytų lenkai ar italai.
Vis dėlto, kaip šmaikštavo vakariečiai žurnalistai, rinktis, kuria kalba kalbėti, gali tik tada, kai turi iš ko rinktis. Taip, nacionalinių vyriausybių nariai viešas kalbas europinėse institucijose dažnai sako gimtąja kalba. Bet jei prie pietų stalo, neoficialių derybų metu ministras nesusišnekės užsienio kalba, tada jau bėda. Deja, tokia bėda – maždaug trečdalis mūsų ministrų. Guodžia tik tai, kad panašūs sunkumai kankina ir postsocialistinių Centrinės Europos, Latvijos ir Estijos, taip pat Pietų Europos ministrus.
Užtat kai kurie mūsų ministrai tikrai sublizgėjo. „L.Linkevičius kalba puikia anglų kalba, puikiai sugeba diskusijoje išlaikyti „aukštą temperatūrą“, nebūti diskusijos įkaitu – priešingai, diktuoja jos siužetą. Jis – profesionalas ir labai geras ministras”, – giria L.Donskis.
L.Andrikienė pritaria: “Europos Parlamento komitetuose L.Linkevičius atrodė tikrai gerai: kalbėjo laisvai, neskaitė iš popieriaus. Klausimų buvo daug, visi labai skirtingi, bet beveik į visus jis atsakė tiksliai, kvalifikuotai. Labai gerą įspūdį daro L.Linkevičiaus lengvumas: šypsena, laisva ir betarpiška kalbėjimo maniera, jokios įtampos. Tai profesionalumo požymis ir didelės patirties rezultatas. Kolegų europarlamentarų komentarai apie mūsų ministrą buvo labai pozityvūs.”
Briuselyje dirbantiems įvairių šalių žurnalistams įspūdį padarė finansų ministras Rimantas Šadžius – nestokojantis iškalbos, diskutuojant mokantis improvizuoti, kalbantis anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis. Europinėse institucijose mėgstamas ir vertinamas kaip „kietas, galintis daug nuveikti“ mūsų sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis. Kai Lietuvoje vyko jo interpeliacija, daug kas Briuselyje laikė už ministrą kumščius, kad tik jis išliktų poste. Net V.Andriukaičio pomėgis visose kalbose didelę dalį laiko skirti savo personai – biografijos faktams, nuopelnams Lietuvai ir Europai – užsieniečiams daro įspūdį.
Pirmininkaujantys lietuviai užsitarnavo gerą vardą ir darbštumu, nes dirba net rugpjūtį, nors paprastai šį mėnesį europinėse institucijose būna visiškas štilis.
O ar mūsų ministrai pasirodė prilygstantys europiniam standartui pagal kompetenciją? Po Vyriausybės vizito Briuselyje dar iki oficialios pirmininkavimo pradžios atsklido žinių, esą neoficialiuose pokalbiuose užsiminta, kad vietoj poros ministrų geriau siųsti viceministrus. Briuselyje ar Strasbūre girdint kai kurių ministrų reakciją į klausimus kyla mintis, kad vis dėlto gerai, jog lietuvių kalba nėra suprantama plačiai auditorijai.
Taip, tai patikrinta praktika, taip elgiasi ir kitų šalių ministrai bei komisarai – Europos Parlamento komitetų posėdžiuose šalia ministrų prezidiume sėdi jų komanda ir talkina atsakant į klausimus (trumpai parašoma, ką reikėtų akcentuoti, ir paduodama šalia esančiam kalbančiajam). Bet akivaizdu, kad be šalia dirbančios komandos, ypač itin aukštai vertinamų Lietuvos nuolatinės atstovybės ES diplomatų įdirbio, nežinia kaip kai kurie Vyriausybės nariai būtų atrodę, nes kartais ministrai atvažiuoja „ant gatavo“ – viskas parengta, suderinta, dokumentai sustyguoti.
Vis dėlto dar laukiančiuose oficialiuose ar neoficialiuose susitikimuose ne vienam ministrui gali būti nelengva pasiekti rezultatų ir dėl prastos anglų kalbos, ir dėl politinės patirties stokos, ir dėl dalykinių žinių spragų. Klausimas vienas: kodėl bazinių reikalavimų neatitinkantys asmenys patenka tarp vykdomosios valdžios elito?