BFL / V.Skaraičio nuotr.

„Lenkija priėmė milijoną žmonių iš Ukrainos“, – daug netikslindama Europos Parlamento sausio mėnesio sesijoje pažymėjo Lenkijos premjerė Beata Szydło, taip užsimindama, kodėl jos šalis neturėtų dalyvauti ES pabėgėlių perskirstymo mechanizme. Lietuvoje, kur gydėsi per konfliktą sužeisti protestuotojai bei kariai, užuovėją kuriam laikui rado našlaičiais likę vaikai ar perkelti moksleiviai, taip pat pasigirsta kalbų, kad pagalba ukrainiečiams kompensuoja nenorą priimti pabėgėlius iš Artimųjų Rytų.

Daiva Repečkaitė, euroblogas.lt

Tačiau, kaip prieš metus rašė „ The New York Times“, ukrainiečiai visoje Europos Sąjungoje nuo pat konflikto pradžios priimami šaltai.

Kodėl ES šalys laiko Ukrainą saugia šalimi iš karo zonų bėgantiems piliečiams, bet savo piliečius įspėja dėl pavojų ten keliaujant?

Kadangi Ukraina – didelė šalis, ir didžioji dalis jos teritorijos nėra apimta konflikto, vidinio persikėlimo galimybė tampa argumentu nesuteikti prieglobsčio Lietuvoje ar kitoje ES šalyje. Organizacijos „Human Rights Watch“ pabėgėlių teisių programos direktorius Billas Frelickas prieš dvejus metus klausė: kodėl ES šalys laiko Ukrainą saugia šalimi iš karo zonų bėgantiems piliečiams, bet savo piliečius įspėja dėl pavojų ten keliaujant?

Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro (JTPRVK) valdyba tais metais rekomendavo pašalinti Ukrainą iš saugių šalių sąrašo, kurio šalių gyventojai beveik neturi teisės į prieglobstį.

JTPRVK pernai metų pranešime teigia, kad „perkeltieji asmenys Ukrainoje susiduria su daugybe įvairių sunkumų pasinaudoti socialinėmis paslaugomis, ypač jeigu jie neturi tinkamų dokumentų, arba neturi galimybės pasinaudoti savo banko sąskaita […] Kad galėtų registruotis bedarbiais, perkeltieji asmenys privalo pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie nebedirba savo ankstesnėje darbo vietoje, o kadangi daugumai jų savo darbo ir gyvenamąsias vietas teko palikti paskubomis, jie neturi pakankamų įrodymų, kad galėtų registruotis bedarbiais.“

Kuo palankiau Ukraina kaip valstybė vertinama šalyje, kurioje prašoma prieglobsčio, tuo sunkiau prieglobsčio prašytojams.

„Aišku, gali būti individualių aplinkybių, pavyzdžiui, dėl tarnybos kariuomenėje, kurios veiksmai gali kelti abejonių, arba teisinės sistemos korupcinių defektų, bet tokius argumentus būtų sunku pateikti prieglobsčio valstybėse, kurios politiškai remia Ukrainą“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako Mykolo Romerio universiteto docentas Laurynas Biekša. Vadinasi, kuo palankiau Ukraina kaip valstybė vertinama šalyje, kurioje prašoma prieglobsčio, tuo sunkiau prieglobsčio prašytojams. Anksčiau ukrainiečiai ES prieglobsčio prašydavo dėl politinio persekiojimo.

Pasak ekspertų, ukrainiečiai dėl prieglobsčio dažniausiai kreipiasi Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Iš viso 2014 m. prieglobsčio ES pasiprašė 14 tūkst. ukrainiečių, iš jų bent laikiną apsaugą gavo 650. Maždaug pusė šio skaičiaus prieglobsčio ieškojosi Rusijoje, Baltarusijoje ar Moldovoje. B.Szydło minėjo milijoną ukrainiečių Lenkijoje – iš tiesų Ukrainos piliečiai gavo apie 830 tūkst. vizų į Lenkiją įvairiais pagrindais (verslui, darbui ir studijoms). Prezidentas Andrzejus Duda tai priminė per vizitą į Vokietiją, tarsi norėdamas prilyginti šį skaičių 800 tūkst. prieglobsčio prašymų, kuriuos per praėjusius metus Vokietijai teko nagrinėti.

Tuo metu, kai konfliktas buvo intensyviausias (2014 m.), Lietuvoje papildomą apsaugą gavo 31 Ukrainos pilietis.

Tačiau tai tik rodo, kad ukrainiečiai išbando visus būdus patekti į saugesnę šalį, nes žino, kad teisinės apsaugos negali tikėtis. 2014 m. kaimyninėje Lenkijoje tik šeši ukrainiečiai gavo laikiną apsaugą, dar vienuolika – ribotą valstybės apsaugą. Dar saujelė prieglobsčio prašytojų gavo laikiną apsaugą praėjusiais metais. Panašiai ir Lietuvoje – leidimą laikinai gyventi galima gauti individualiai išnagrinėjus aplinkybes. Tuo metu, kai konfliktas buvo intensyviausias (2014 m.), Lietuvoje papildomą apsaugą gavo 31 Ukrainos pilietis.

Kaip pernai rašė 15min.lt, Migracijos departamentas siūlo ukrainiečiams kreiptis dėl nacionalinės vizos, kuri leidžia metus gyventi šalyje ir ieškoti galimybės įsitvirtinti arba laukti, kol pasibaigs neramumai. Tokios vizos prašo ir vaikų, kuriems leista laikinai Lietuvoje mokytis, tėvai.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovė, advokato padėjėja Eglė Samuchovaitė tinklaraščiui Euroblogas.lt teigė, kad Lietuvoje ukrainiečiams papildoma apsauga buvo panaikinta ir tiems, kas pradžioje ją gavo, tačiau „yra keletas šeimų, kurioms papildoma apsauga panaikinta nebuvo ir neaišku kodėl.“ Advokato padėjėjai yra tekę atstovauti ukrainiečiui, Lietuvoje netekusiam papildomos apsaugos, nes jis atvykęs iš saugaus miesto, ir padėti iš Krymo kilusiai ukrainiečių šeimai išsaugoti papildomą apsaugą.

Iš kitų prieglobsčio prašytojų ukrainiečiai išsiskiria tuo, kad beveik visada atvyksta į ES teisėtais būdais arba jau turi kokį nors pagrindą gyventi ES (pvz., laikinai čia dirba) ir, statuso galiojimui pasibaigus, prašo neišsiųsti namo. Prieglobsčio prašymus jie pateikia ne pasienyje, o miestuose.

Kai kuriuose konsulatuose, pavyzdžiui, Lenkijos, neigiamą atsakymą išgirsta kas devintas.

Pernai ukrainiečiai, norintys vienokiais ar kitokiais keliais vykti į ES šalis, gavo nusivilti – vizų tvarka liko nesupaprastinta. „Politico“ skelbia, kad pagal išduodamų Šengeno vizų skaičių ukrainiečiai yra treti po Rusijos ir Kinijos, taigi 35 eurų kaina daugiau kaip milijonui jų – ne kliūtis. Oficiali statistika rodo, kad beveik du iš penkių gauna vizą į ES atvykti kelis kartus, ir vos 2 proc. ukrainiečių gauna neigiamą atsakymą. Tačiau ir šis skaičius dvigubai didesnis nei iki konflikto (2013 m.), o kai kuriuose konsulatuose, pavyzdžiui, Lenkijos, neigiamą atsakymą išgirsta kas devintas.

Individualios istorijos rodo, kad išbandyti bet kurį kitą prieinamą būdą yra palankiau nei iš karto prašytis prieglobsčio. Pateikus prašymą, tektų gyventi nuo miestų atkirstuose prieglobsčio centruose, gaunant mažą pašalpą. L.Biekša teigia girdėjęs apie atvejus, kai prieglobsčio institutas Lietuvoje naudojamas sutvarkyti dokumentus lietuvių kilmės ukrainiečiams, nors jis ir skirtas apsaugoti tuos, kurie savo šalyje yra persekiojami.

E.Samuchovaitė sako, kad čia taikomi dvigubi standartai: „Iš esmės [lietuvių kilmės asmenų] perkėlimo programos vyksta dėl to, kad Rytų Ukrainoje nesaugu.“

Kai kurie ukrainiečiai visgi bando į ES duris belstis per prieglobsčio procedūrą, negalėdami rasti kitos priežasties legaliai gyventi ES. Ukrainoje daugiau kaip milijonas gyventojų neteko namų dėl konflikto – jie tapo „vidiniais pabėgėliais“, ir šaliai sunkiai sekasi jais pasirūpinti. Kaip rašo Euractiv.com, būtent šią priežastį prieglobsčio prašytojai įvardija kaip esminę.

L.Biekšos nuomone, nagrinėdama prieglobsčio prašymą šiuo pagrindu, valstybė atsižvelgtų, ar vidinės apsaugos nuo persekiojimo arba rimtos žalos alternatyva yra prieinama ir realiai funkcionuojanti.  Kaip rodo Migracijos departamento pažyma apie pagalbą „vidiniams pabėgėliams“, Ukrainoje priimtas įstatymas dėl viduje persikėlusių asmenų padėties ir numatyta teisė į nemokamą gyvenamąjį būstą šešis mėnesius, tačiau departamentas pripažįsta, kad nepakantumas persikėlėliams sudaro jiems sunkumų Vakarų Ukrainoje.

„Manau, kad papildomos paramos nesuteikimas perkeltiesiems nė iš tolo neprilygsta nei persekiojimui, nei rimtai žalai savo intensyvumu. Todėl [įrodymas, kad institucijos Kijeve atsisako pasirūpinti pabėgėliais iš Rytų Ukrainos – red. past.] teisiškai nebūtų lemiamas. Bet čia tik mano akademinė nuomonė, o praktikoje pasitaiko ir tokių interpretacijų, kad nesuteikti papildomos socialinės paramos, ypač diskriminaciniu būdu, reikštų padaryti vidinę apsaugą neberealią“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia L.Biekša.

„Aš tokiai nuomonei pritarčiau tik tuo atveju, jei socialinių garantijų trūkumas reikštų pavojų gyvybei ar sveikatai“, – teigia L.Biekša. Kol neįrodys, kad konkrečiai jiems gresia pavojus, ukrainiečiai Europoje turės ieškoti kitokių būdų gauti leidimą gyventi.