Spalio 23 d. – Šveicarijos parlamento rinkimai. Tuomet paaiškės, kas užims 200 vietų Nacionalinėje taryboje (žemieji parlamento rūmai) ir 45 vietas – Kantonų taryboje (aukštieji rūmai). Ar po rinkimų pasikeis tiek partijų puokštė parlamente, tiek vyriausybės sudėtis?

Net 62 iš 200 galimų – šitiek vietų parlamento Nacionalinėje taryboje per pastaruosius rinkimus 2007 m. laimėjo ultradešinioji Šveicarijos liaudies partija (SVP). Tiek daug vietų nuo pat dabartinės balsavimo sistemos įvedimo 1919 m. dar nebuvo gavusi nė viena partija.
Kuo liaudininkai apžavėjo šveicarus? Ogi nacionalistiniais pažadais atsikratyti imigrantų: reklaminis plakatas vaizdavo valstybės vėliavos fone besiganančias baltas avis, lauk išspiriančias juodą avį. Žinoma, dėl tokios alegorijos pasipylė kritika: kurstomas rasizmas ir priešiškumas užsieniečiams! Vis dėlto rinkėjai balsavo už tai, kad „Šveicarija būtų labiau šveicariška“.
Paradoksalu: per tuos pačius 2007-ųjų rinkimus į Šveicarijos parlamentą pirmą kartą buvo išrinktas juodaodis – socdemas Ricardo Lumengo. Iš 7,5 mln. šalies gyventojų 1,6 mln. sudaro imigrantai (20 proc. visų dirbančiųjų), tačiau senbuviai nebenori įsileisti jų daugiau.

Nacionaliniai parlamento ypatumai
Apie 80 proc. dabartinių parlamentarų svajoja išsaugoti šiltą vietelę (tik 50 iš 246 yra pranešę, kad baigia politinę karjerą).
Pagal pradinį sumanymą, paveldėtą iš XIX amžiaus, šveicarų parlamentarai ir po rinkimų turėtų dirbti pagal profesiją, o politika – tik antraeilė veikla (mažiau negu 30 proc. darbo laiko). Tikrovė kitokia: 2010 m. beveik pusė parlamentarų neturėjo jokio kito darbo, o kiti parlamente praleisdavo 57–67 proc. darbo laiko. Žodžiu, įsigali profesionalūs politikai. Tačiau kumščiu trinktelėti gali dar kai kas – liaudis. Mat kiekvieną parlamento priimtą įstatymą gali „nugalėti“ referendumas: jei surenkama 50 tūkst. parašų arba to pareikalauja bent jau 8 iš 26 kantonų – įstatymą atmetinėja (arba patvirtina) visaliaudinis referendumas.
Šiemet pirmąkart bus balsuojama internetu – kad balsai būtų suskaičiuoti sparčiau. Tiesa, virtualiai balsuos ne visi – teisę gauna tik tie 21,5 tūkst. piliečių, kurie iš keturių kantonų išvyko gyventi į užsienį.

Vėl peršama „dar daugiau Šveicarijos“
„Imigracija ir per šiuos rinkimus bus lemiamas klausimas. Antroje vietoje – aplinkosauga ir energetika, trečioje – ekonomika. Vien remiantis šiomis temomis galima papasakoti visą mūsų rinkimų istoriją“, – sako šveicarų politologas Claude’as Longchampas.
„Iš meilės Šveicarijai“, – tokiu reklaminiu šūkiu šįmet gundo liberalai (nr. 1 pagal narių skaičių), planuojantys 20 proc. vietų parlamente ir teigiantys, kad Šveicarija esanti viršūnė, geriau už bet kurią Europos šalį atlaikiusi pasaulinę krizę. „Mano šeima, mano Šveicarija, mūsų CVP“, – meilinasi antra didžiausia – krikdemų liaudies partija (CVP). „Šveicarai balsuoja už SVP“, – į patriotizmą apeliuoja praėjusius rinkimus laimėję Šveicarijos liaudies partijos (SVP) išminčiai, save vadinantys patriotais konservatoriais, nors Europa jiems klijuoja nacionalistų etiketę.
2007 m. buvo pasiektas Šveicarijos rekordas: į 246 vietas parlamente pretendavo 3089 kandidatai iš 311 sąrašų (pvz., žaliųjų judėjimo priešybė – Automobilininkų partija; išsiskyrusių vyrų teisių gynėja – Vyrų partija ir kt.). Egzotikos bus ir šiemet. Pavyzdžiui, vos prieš tris mėnesius buvo įregistruota „Anti PowerPoint“ partija (APPP), kurios priešakyje – brangiausias Europoje retorikos treneris Matthias Pöhmas, kovojantis už tai, kad šveicarų mokyklos nebemažintų pažymių vien dėl to, jog moksleiviai atsakinėdami nesinaudoja „PowerPoint“ skaidrėmis. Arba Piratų partija, siekianti laisvės internete. Dar yra Gyvūnų partija…
Mažosios partijos rinkimus išnaudoja tam, kad atkreiptų žiniasklaidos dėmesį.

Kraštutinė partijų poliarizacija
Šveicarija ilgą laiką garsėjo kaip šalis, kurioje viskas sprendžiama bendru susitarimu. Tačiau per pastaruosius 20 metų ji tapo labiausiai politiškai poliarizuota Europos valstybe. „Kai palygini partijų programas trisdešimtyje Europos šalių, atrandi, kad aštriausi programiniai skirtumai – Šveicarijoje“, – tvirtina politologas Andreas Ladneris.
Šveicarų spauda piktinasi, kad šalyje viešpatauja beveik šizofreniška sistema, t.y. visiškas neatitikimas tarp to, kas laimi rinkimus ir kas priima politinius sprendimus. Ženevos universiteto politinių mokslų profesorius Pascalis Sciarini paaiškina: „Turime vieną partiją, kuri laimi rinkimus, bet neformuoja politikos, – tai Šveicarijos liaudies partija. Ir turime dvi partijas, kurios formuoja politiką, bet pralaimi rinkimus, – tai liberalai ir Krikščionių demokratų liaudies partija.“ Išties, nuo šių dviejų partijų priklauso 80–90 proc. visų balsavimų parlamente.
Kas laimės rinkimus šiemet, sužinosime gal net jau spalio 23 d. Kas formuos politiką – šiek tiek vėliau.

Prognozės
Du pagrindiniai šalies nuomonių tyrimo institutai teigia: daugiausiai šansų rinkimuose ir vėl turės dešinioji Šveicarijos liaudies partija (28–29 proc. rinkėjų balsų), antrosios vietos gali tikėtis socialdemokratai (apie 20 proc.), trečiąją ir ketvirtąją dalysis liberalai ir Krikščionių demokratų liaudies partija (apie 14–16 proc.).