„Veido“ nr. 18 „Redaktoriaus laiško“ skaitytojai uždavė autoriui klausimų (kol kas ne kumščiu į kaktą): ką reiškia, kad Vilnių gins tie, kuriems jis brangus, – taigi ir tie, kuriems „Wilno nasze“? Ar tik nenorėta pasakyti, kad lenkai gins Vilnių nuo lietuvių? Ir kodėl tautiškumas siejamas su stuobriais?

Šįkart bandysiu pasisakyti tiksliau: mažiau metaforų (stuobrių, pelkių), daugiau sąvokų.

Pradžioje apie kariuomenės tautiškumą. Pavyzdžiui, į Izraelio armiją šaukiami abiejų lyčių žydai ir drūzai – arabiškai kalbančios religinės mažumos atstovai (jie tampa karininkais, netgi aukštais; Izraelyje gyvena apie 120 tūkst. drūzų). Arabai musulmonai nešaukiami, nors 2013 m. po kneseto (parlamento) sprendimo, kuriuo 160 tūkst. arabų krikščionių pripažinti ypatinga mažuma, pagausėjo tai grupei priklausančių savanorių (dabar Izraelio armijoje tarnauja keli šimtai arabų krikščionių). Šių žmonių savanorystės motyvas įžvelgiamas jų nore susisieti su Izraeliu, o ne su Palestinos valstybe, kuri galbūt kada nors atsiras tuose kraštuose. Izraelio pilietybę turi apie 1,7 mln. arabų. Dabartiniame knesete (120 narių) yra 17 arabų, iš jų 13 priklauso Jungtiniam arabų sąrašui, kiti įtraukti į žydų partijų sąrašus.

Tai įvadas į klausimus, kurie Lietuvoje beveik neužduodami: kurios Lietuvos tautinės mažumos gali būti patikimos krašto gynėjos, o kurios ne?

Ištikimybės klausimas ne šiandien atsirado. 2011 m. rugsėjį Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė: „… norėčiau priminti Lietuvos politikams – kad ir kokiai mažumai jie priklausytų, jie privalo, pagal Lietuvos Konstituciją, būti lojalūs Lietuvos valstybei ir laikytis visų Lietuvoje esančių ir galiojančių įstatymų, jei jie yra Lietuvos piliečiai.“

Izraelis, kitaip nei Lietuva, turi kitokią patirtį, kitokią „muskulatūrą“. Kariuomenė – ne dekoratyvinė, o esminė visuomenės griaučių dalis. Izraelis pajėgus ilgai kariauti vienas, nors turi strategines sąjungininkes – Jungtines Valstijas. Kol kas visi Izraelio karai buvo daugmaž sėkmingi.

Iškilus sionistas Vladimiras Žabotinskis 1940 m. rašė: „Hebrajų ir arabų kalbos turės lygias teises ir lygų juridinį statusą.“ Dabar Izraelyje yra būtent taip: hebrajų ir arabų kalbos oficialios (mūsų terminais – valstybinės). Tūlas turistas kelio rodykles supranta tiktai todėl, kad greta pavadinimų hebrajų ir arabų kalbomis yra angliški užrašai. Šalyje, kuri realiai sprendžia išlikimo klausimą, svarbesni tikri ginklai, o ne simboliai. Užrašai gali likti.

Izraelyje arabų kalba – viena iš dviejų oficialių, nors žydai šalyje sudaro 80 proc. gyventojų. Tačiau piliečiais musulmonais nepasitikima tiek, kad juos šauktų į armiją.

Lietuvoje lietuviai sudaro piliečių daugumą, lietuvių kalba valstybinė, tačiau dalis lietuvių politikų Vilniaus krašte jaučiasi tarsi ne Lietuvoje. Jiems norėtųsi, kad Vilnija savo kalba ir užrašais panėšėtų į Šakių rajoną. Vilniaus kraštas, kuris kelia įtarimų dėl galimo nelojalumo Lietuvai, prie jos klijuojamas lipniomis valdiškomis juostomis: nuorodomis, kuri kalba čia viršesnė, ir kitokiais rūsčiais priminimais.

Tikrai nesiūlau Lietuvos kariuomenę formuoti etniniu pagrindu, atsižvelgiant į „genčių“ lojalumą. Užduodu kitokį klausimą. Nesiginčijant dėl galiojančių įstatymų, norėtųsi pasidomėti, ką padarė valdžia ir lietuviškoji visuomenė, kad Lietuvos lenkai mylėtų Lietuvos valstybę. Girdėjome kažką niurzgant, kad Vilnijos žmonės tėra gimtosios kalbos atsižadėję lietuviai. Žinome diskusijas dėl pavardžių rašybos ir vietovardžių lentelių – įkyrėjusios kalbos ir beveik jokių veiksmų. Klausimas kitas: ar, be biurokratinių žaidimų ir valdiškų pamokslavimų, viešojoje erdvėje buvo kuriama atmosfera, kuri ne tiek verstų Lietuvos lenką būti lojalų „pagal paragrafą“, kiek palaikytų jo meilę Lietuvai, duotų peno pasididžiavimui, kad yra jos pilietis?