Oficialiai Vokietijos markės istorija baigėsi lygiai prieš10 metų. 2002 metų sausio 1 d. nemažoje dalyje Europos Sąjungos valstybių buvo įvestas euras. Tačiau dar ir šiandien Vokietijoje už prekes ir paslaugas galima atsiskaityti Vokietijos markėmis ir pfeningiais.

„Pas mane galite mokėti Vokietijos markėmis“, – žada Berlyno centre galanterija prekiaujantis verslininkas. Toks siūlymas gali išmušti iš vėžių, kadangi šios valiutos oficialiai jau nėra 10 metų. Tačiau tai – ne reklaminis triukas. Galanterininkas Willis Winzingas iš tikrųjų daiktus parduoda ir už Vokietijos markes. Ant stalų gatvėje sostinės Lichtenbergo rajone išdėlioti siūlai, baterijos, pigios piniginės ir kiti namų apyvokos daiktai. „Oficialiai Vokietijos markė yra išimta iš apvyvartos“, – sako verslininkas. – Bet dar daugelis žmonių turi šių senų pinigų, – rodydamas celofaninį maišelį, prikimštą senosiomis markėmis ir pfeningiais: „Juk tai žmonių sąžiningai uždirbti pinigai“.

Šiandien įvertinti Vokietijos markės galios neįmanoma. Ekspertų vertinimu, įvedus eurą, žmonių kišenėse liko nepanaudotų 13,3 mlrd. Vokietijos markių. Pusė šių pinigų yra kupiūromis, kita pusė – monetomis. Ir ne tik smulkūs prekybininkai, bet ir stambios korporacijos kaip atsiskaitymo vienetą dar priiminėja markes. 48 tūkst. „Deutsche Telekom“ automatų be problemų sujungs su pašnekovu, jei į automatą įmesite markes arba pfeningius. O tokie prekybos gigantai kaip „C&A” per mėnesį parduoda prekių už 150 tūkst. Vokietijos markių.

W.Winzingo pelnas iš prekių už markes labai nedidelis – viena pirkėja, panorusi įsigyti smulkmenų už 11 eurų 25 centus, ištiesė pardavėjui aptrintą voką su senosiomis monetomis: tai pinigai iš mano dukters taupyklės. Willis priskaičiavo 3 markes 60 pfeningių – išeitų, kad kursas yra 2,1 euro už markę. Tai yra truputį didesnis kursas už oficialųjį, tačiau prekeivis paėmė kiek daugiau, nes jam pačiam reikės eiti į bundesbanką, stovėti ten eilėje, kad markes išsikeistų į eurus. Pirkėja patenkinta: jos skaičiavimu, ji sutaupė 1,7 euro. „Apskritai, Vokietijos markė buvo labai gera valiuta, – aiškina moteriškė. – jei pati būtų važiavusi į banko skyrių, ten už vieną markę būtų reikėję mokėti 1 eurą 95 pfeningius – 15 pfeningių mažiau nei pas pardavėją Willį. O kur dar transporto kaina…

Pasak Vokietijos centrinio banko atstovų, kiekvieną dieną pasikeisti Vokietijos markių į eurus ateina apie 85 berlyniečių ir miesto svečių. Žmonės senų pinigų randa seniai nešiotų rūbų kišenėse, užaugusių vaikų taupyklėse, tarp knygų puslapių: kalbant apibendrintai – markė ir šiandien dar laikoma tvirta valiuta.

Šiandien devyniose Europos Sąjungos šalyse dar galima į eurus pasikeisti buvusius šių valstybių nacionalinius pinigus popierinėmis kupiūromis, o penkiose šalyse dar galima išsikeisi ir monetas. Prancūzijoje ir Suomijoje senų pinigų keitimo terminas baigiasi 2012 metų pabaigoje . Tie, kurie dar šiandien turi graikiškų drachmų, laiko turi dar mažiau – pasikeisti pinigus reikia iki šių metų kovo 1 d.