Keliaujant Italijoje verta remtis vokiečių patirtimi ir vengti amerikiečių mėgstamų vietų.

Italijoje galima keliauti ir be jokio iš anksto susidaryto maršruto, ypač jei į šią šalį susiruoši nebe pirmą kartą. Kad ir kur besi pirštu į žemėlapį, pataikysi į senovinį miestą arba antikinius griuvėsius, į stulbinamo grožio ežero kurortinį miestelį ar spalvingą pajūrio kaimą, pakibusį ant uolų. Na, o lėkštę skanių makaronų ar krepšelį sultingų vaisių gausi beveik visur, net pakelės degalinėse. O ko daugiau reikia atostogautojui?
Per dviejų savaičių rudeninę kelionę neskubėdami apžiūrėjome Šiaurės Italijos regionus: Emiliją-Romaniją, Venetą, Pjemontą, Lombardiją ir Ligūriją. Keliaujant labiausiai nustebino, kad kai kuriose vietose sutikdavome gerokai daugiau vokiečių, amerikiečių ar rusų nei kitų tautybių turistų. Pasirodo, egzistuoja ne vieną dešimtmetį susiklosčiusi tradicija, kad vokiškai kalbantys keliautojai traukia į Pjemonto vynuogynus, Pietų Tirolį ar Sardinijos salą, amerikiečiai grupėmis ar pavieniui aplanko Romą, Florenciją, Veneciją, Komo ežero apylinkes (toks turas, atsižvelgiant į trukmę ir lankytinų vietų skaičių, amerikiečiams kainuoja nuo 18 iki 25 tūkst. Lt), o turtingesni amerikiečiai traukia į Holivudo garsenybių pamiltą Portofiną prie Ligūrijos jūros.
Rusų kalbą dažniausiai girdėjome bemuitėse zonose, tokiose kaip mažoji valstybė San Marinas, arba Riminio kurorto daugiaaukščių viešbučių kvartaluose prie Adrijos jūros, kur susimokėjus už septynių dienų poilsį su paslauga „viskas įskaičiuota“ truputį daugiau nei tūkstantį litų galima vartytis paplūdimyje su taure alkoholinio gėrimo nesirūpinant, kas vyksta už viešbučio teritorijos tvoros (šią vietą po truputį atranda ir lietuviai, mėgstantys tradicinius Turkijos ar Egipto kurortus). Turtingesni rusai traukia į brangesnius miestelius prie Ligūrijos jūros.
Na, o patys italai, pavargę nuo turistų šurmulio, sprunka į Adrijos ar Ligūrijos pajūrio kurortus, kurių masinis turistas dar neatrado, ar prie Madžorės ežero (čia mėgsta ilsėtis ir buvęs Italijos premjeras Mario Monti).
Įdomiausia, kad ilgiau stebėjus įvairių tautų atstovų atostogavimo ypatumus pasitvirtino kai kurie stereotipiniai tautų įvaizdžiai, tarkime, vokiečių pomėgis fiziškai aktyviai lesti atostogas ir pedantiškumas, paprastų amerikiečių sugebėjimas viskuo nepaliaujamai stebėtis ir negalėjimas atskirti gero daikto nuo menkniekio ir pan.

Vokiškai tvarkingi Pjemonto vynuogynai

Pasižvalgius po Pjemonto nacionalinius parkus, apžiūrėjus gausybę Aostos slėnio pilių, pasigrožėję Alpėmis ir pamojavus Monblanui, verta pasukti link nedidelio miesto – Albos, visame pasaulyje garsėjančio baltaisiais trumais. Albos apylinkėse driekiasi Barbaresko ir Barolo vyno keliai, kuriais įdomu pasivažinėti. Čia kiek akys aprėpia plyti neaukšti kalnai, apsodinti kruopščiai prižiūrimais vynuogynais, o virš jų it puošnios karūnos kyla pilys, apsuptos viduramžiškų gelsvos ar ochros spalvos miesteliukų. Nuo kiekvienos kalvos atsiveria vaizdas į 5–10 kalnų, pasidabinusių išdidžiomis pilimis. Atrodytų, kad čia laikas stebuklingai sustojo ir įsivyravo amžina ramybė – niekas niekur neskuba, nešurmuliuoja, netriukšmauja. Aišku, toji ramybė tęsiasi tik tol, kol prasideda derliaus nuėmimo metas ir ima šurmuliuoti vyno festivaliai ar aukcionai.
Įdomu, kad šios turistinės vietovės nemini nė vienas populiarus angliškas Italijos gidas. Pasiskaityti daugiau galima tik vokiškuose „Baedeker“ Šiaurės Italijos arba Pjemonto giduose. Keliaudami juokavome, jog turint noro galima įžvelgti net ir sąmokslo teoriją: vokiečiai akylai saugo informaciją, kad tokia įspūdinga vieta nebūtų ištrempta turistų. Iš tiesų čia daugiausia zuja transporto priemonės vokiškais numeriais, o daugybė vokiečių pėstute ar dviračiais keliauja nuo vieno kaimelio iki kito, neaplenkdami ir žymiausių vyno daryklų. Kojas čia taip pat mėgsta pamankštinti ir austrų bei šveicarų draugų kompanijos.
Verta paminėti, kad vokiečių tradicija atostogauti Italijoje tęsiasi jau daugiau nei pusšimtį metų, nuo pokario laikų, kai pagerėjus ekonominei padėčiai daugelis žmonių iš naujo atrado turizmo malonumus. Į atostogas Italijoje nespjauna ir aukščiausi šalies vadovai: Vokietijos kanclerė Anela Merkel praėjusią vasarą ilsėjosi kalnuotame Pietų Tirolyje. Nuo vokiečių neatsilieka ir austrai: štai Austrijos federalinis kancleris Werneris Faymannas keleri metai iš eilės poilsiauja Sardinijoje.
Vokiečiai išsiskiria smalsumu, ir jų gausu net tokiose vietose, į kurias užsuka retas turistas, pavyzdžiui, Kjodžoje, pastatytoje pagal Venecijos pavyzdį vos už trisdešimties kilometrų nuo šios. Miestas į savo kilmingąją pusseserę panašus tik dėl daugybės kanalų ir apsilaupiusių venecijietiško stiliaus namų, padabintų plevėsuojančių skalbinių girliandomis.
Įsitikinome, kad pedantiškai sudarytuose vokiškuose giduose po Šiaurės Italiją yra ne tik daugiau ir įdomesnės informacijos, bet jais ir kur kas saugiau vadovautis keliaujant po miestus, pavyzdžiui, viduramžišką Genujos senamiestį, kurį būtina aplankyti kiekvienam norinčiajam įsijausti į senovėje gyvenusio žmogaus padėtį. Siauručių gatvių labirintuose tvyro amžina prieblanda, mat saulės spindulius užstoja ne mažiau kaip šešių aukštų viduramžius menantys namai, po kojomis teškena įtartinos balutės, šen ten dvelkteli ir specifiniai kvapai. Tad trinktelėjus langinei nevalingai susigūži laukdamas pasipilant ant galvos naktipuodžio turinio.
Štai „Michelin“ žaliojo gido maršrutas nusidriekia per patį raudonųjų žibintų kvartalo centrą ir dar gerai pavedžioja jo gatvelėmis, kuriose kiekvienas turistas rizikuoja būti apiplėštas čia įsikūrusių gaujų. Akivaizdu, kad knygos sudarytojai čia niekada nekeliavo, tiesiog maršrutą nubraižė iš galvos. O vokiškojo„Baedeker“ kelionių gido pasiūlytas maršrutas driekiasi kur kas saugesnėmis gatvėmis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.