Statistika liudija, kad nesaugiausia šiandien gyventi sostinėje ir kituose šalies didmiesčiuose. Tiesa, pastarąjį dešimtmetį saugumo jausmo ir čia padaugėjo, mat nusikaltimų čia užregistruojama ketvirtadaliu mažiau nei 2003 m..

Paskutinės sociologinės apklausos liudija, kad saugūs savo gyvenamoje vietovėje jaučiasi 66 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. Svarbu tai, kad saugiai besijaučiančiųjų skaičius auga, tarkime, 2005 m. saugūs jautėsi 47 proc. respondentų.
“Iš tiesų šiandien aš jaučiuosi kur kas saugiau nei prieš dešimt ar penkiolika metų. Prieš dvylika metų buvo apvogtas mano automobilis, prieš devynis – išplėštas sodo namelis, o dabar ramu. Gyvenu sostinės Karoliniškių mikrorajone ir turiu pasakyti, kad net plika akimi matyti, kad agresyvių, įtartinų žmonių dabar mažiau nei anksčiau. Tiesa, bendradarbiai pasakojo, kad Naujininkuose, Žemuosiuose Paneriuose ar Savanorių prospekte situacija nėra tokia gera”, – teigia Gerardas Riešys.
Oficialūs duomenys rodo, kad pernai daugiausiai nusikalstamų veikų padaryta Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato prižiūrimose seniūnijose – Antakalnio, Verkių, Žirmūnų ir Žvėryno. Per 2012 m. čia užfiksuota beveik 5 tūkst. nusikalstamų veikų. Kita vertus, negalima pamiršti, kad šis komisariatas išsiskiria savo dydžiu ir, kaip teigia jo viršininkas Gintaras Barzdukas, užima apie trečdalį Vilniaus miesto.
Nagrinėjant atskiras gatves, matyti, kad nesaugiausios yra Kalvarijų, Žirmūnų, Savanorių, Ozo ir Architektų gatvės. G.Barzduko teigimu, ypač didelę įtaką daro gatvės ilgis ir gyventojų srautai konkrečioje vietoje. „Sakykime, Kalvarijų gatvė driekiasi beveik per visą miestą. Čia yra transporto arterija: daug judėjimo, dideli žmonių srautai, daug sustojimų, daug parduotuvių. Taigi, natūralu, kad kuo ilgesnė gatvė ir kuo didesnis judėjimas joje vyksta, tuo tose vietose padaroma daugiau nusikaltimų”, – vardija Vilniaus pirmojo policijos komisariato viršininkas.
Beje, keičiasi ir nusikaltimų pobūdis: jei anksčiau nemažai nusikaltimų būdavo įvykdoma Kalvarijų turgaus apylinkėse ir tai dažniausiai būdavo plėšimai, atviros vagystės, muštynės, tai dabar ši teritorija nusikaltamumo žemėlapyje nebeišsiskiria.
Kalvarijų gatvėje gyvenantis Gedas Salyga tai patvirtina: „Naktį ne kartą ėjau pėsčias namo pro Kalvarijų turgų ir nieko nemalonaus nenutiko. Jei netampai likimo už ūsų, gyventi galima tikrai ramiai, – šmaikštauja jis. – Aišku, pasitaiko valkatų, tačiau jie nepiktybiniai. Be to, kurgi jų nebūna.“
Statistika liudija, kad dažniausiais miestuose įvykdomas nusikaltimas yra vagystės. Viena to priežasčių, kad vagysčių išaiškinamumas mūsų šalyje labai menkas.
Ypač vagims patrauklios erdvės aplinkui prekybos centrus. Čia užfiksuojama ypač daug vagysčių iš automobilių. „Pastebėjome, kad tokias vagystes dažniausiai padaro nuo narkotinių medžiagų priklausomi asmenys, kuriems visiškai vienodai, iš kokio automobilio vagiama – pamatė vertingesnį daiktą, išmušė stiklą, pagrobė brangų daiktą ir nuėjo nešinas, – teigia G.Barzdukas. – Beje, pastebėjome naują ryškėjančią tendenciją, kad nuo to vis dažniau nukenčia Baltarusijos gyventojai, kurie į Vilnių atvyksta apsipirkti.“

Išsiskiria pasienio regionai

Kalbant apie nusikalstamumo tendencijas skirtinguose šalies regionuose, policijos generalinio komisaro pavaduotojas Renatas Požėla pažymi, kad Lietuva yra per maža valstybė, kad mūsų regionai ar konkretūs miestai labai stipriai skirtųsi vieni nuo kitų: „Sakyčiau, ryškiausia specifika matoma pasienio regionuose – Vilniaus, Tauragės, Marijampolės apskrityse, kur aktyvesni su šešėline ekonomika, kitaip tariant, su kontrabanda, susiję procesai“.
Kita vertus, nagrinėjant vien pliką statistiką, tarp askirų apskričių galima pastebėti visai nemažų skirtumų. Štai Vilniaus apskrityje šimtui tūkstančių gyventojų tenka 3206 nusikalstamos veikos, o Telšių apskrityje – dvigubai mažiau – tik 1675. Arba, tarkime, vagysčių Alytaus apskrityje šimtui tūkstančių gyventojų tenka 2,5 karto mažiau nei Vilniaus apskrityje. Arba dar vienas pavyzdys: nužudymų Tauragės apskrityje šimtui tūkstančių gyventojų tenka kone per mus mažiau nei Kauno apskrityje.
„Tačiau aišku viena, kad absoliuti dauguma nužudymų Lietuvoje būna buitiniai, kuriuos dažniausiai padaro nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų apsvaigę žemesnio socialinio sluoksnio asmenys”, – komentuoja R.Požėla.
Jis taip pat pataria atsargiai vertinti senus stereotipus apie regionus ar atskirus miestus. Nors, sakykime, Panevėžys dažnam lietuviui vis dar asocijuojasi su bukais, žiauriais nusikaltėliais, o, pavyzdžiui, Klaipėda – su narkotinėmis medžiagomis, R.Požėlos teigimu, toks vertinimas jau pasenęs. „Panevėžiui tokios etiketės nepavyksta nusiplėšti dar nuo vadinamųjų „tulpinių“ klestėjimo laikų, nors suskaldžius grupuotę ir jos narius pasiuntus už grotų, buvusios problemos praktiškai išnyko“, – tvirtina generalinio komisaro pavaduotojas.
Jo žodžiais, Klaipėdos reikšmė narkotikų tranzite lyginant su sovietmečiu taip pat sumenko, nors anksčiau per šį neužšalantį uostą tikrai driekėsi dauguma narkotikų gabenimo kelių. „Tačiau dabar matome, kad narkotikai pakankamai sėkmingai keliauja ir sausumos keliais“, – dėsto R.Požėla.
Vertinant nusikalstamumo tendencijas Lietuvoje, svarbu atkreipti dėmesį ir į dar vieną aspektą. Mūsų šalyje gyventi saugiau tapo todėl, kad nemaža dalis nusikaltėlių emigravo į kitas šalis, – skirtingais skaičiavimais, mūsų šalį apleido net trečdalis banditų. Gal skambės labai ciniškai, bet Lietuvos gyventojai turi džiaugtis, kad mūsų nusikaltėliai išvažiuoja, nes jei jie nebūtų turėję galimybių išvykti ir tas trečdalis banditų tebesiautėtų Lietuvoje, tai mūsų šalis, švelniai tariant primintų pragarą.
Būtent nusikaltėlių emigracija ir nulėmė tai, kad vertinant nusikalstamumo lygį Lietuva šiandien Europoje atsiduria ne tarp baisiausių šalių, o tarp išsivysčiusių valstybių – tarp Belgijos ir Suomijos, visai netoli Vokietijos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.