Lina Kaminskaitė-Jančorienė / kamane.lt/Asmeninio archyvo nuotr.

Tendencingai augančia[1] kino mylėtojų banga nuvilnijus kasmetiniam 21-ajam Vilniaus tarptautiniam festivaliui “Kino pavasaris” ir horizonte jau regint devintą kartą atskrendančias “Sidabrines gerves”, kviestina pokalbio lietuviško kino tema.

Elvina Baužaitė, kamane.lt

Kas, kaip – nuosekliai, iš vidaus ir išorės, subjektyviai ir objektyviai mintimis dalijasi kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja, 2014 m. apgynusi daktaro disertaciją Kinas sovietų Lietuvoje: sistemos raida ir funkcijų kaita (1944–1970), kurioje pirmą kartą kinas sistemingai tiriamas kaip sovietmečio kultūros fenomenas; kartu su Aurimu Švedu parengusi knygą vienam ryškiausių 7–9 dešimtmečio lietuviško kino kūrėjui Almantui Grikevičiui Epizodai lietuviškam kinui (2013); drauge su Anna Mikonis-Railiene išleidusi reikšmingą veikalą Kinas sovietų Lietuvoje (2015).

2014 m. L.Kaminskaitė-Jančorienė, kalbėdama apie VšĮ Meno avilys projektą Lietuvos kino dokumentikos antologija, kurį įgyvendinant skaitmeninamas ir (ar) restauruojamas lietuviškas kinas, žymėjo, jog mūsų visuomenė nėra pasirengusi žiūrėti kino, dažnai jį priima, traktuoja tik kaip pramogą. Tąkart kinotyrininkė akcentavo, kad „kinas, kaip ir, pavyzdžiui, literatūra, turi savo sanklodą, kurią reikia mokėti skaityti“[2]. Įsiskaityti būtina, kad žinotume: Lietuvoje kinas neprasidėjo vakar ar juo labiau vos šiandien. Laiko perspektyva suteikia matymo gelmę, inspiruoja mintis, įžvalgas, o, svarbiausia – norą leistis į kino pasaulį turtingam meno potyriui, kuris tuo gilesnis, įvairesnis, vertingesnis, juo daugiau žinai. Bent dalelę to žinojimo siūlo šis interviu.

- Minėtame interviu teigėte: „Žiūrint sudėtingesnius filmus, reikia turėti ir jų kontekstinį suvokimą. Kai tokių įgūdžių nėra, kūrinį iškart atmeti arba bandai jam pritaikyti kokius nors šablonus.“[3] Kur ir kaip įgyti reikiamus įgūdžius, idant perskaitytum kino sanklodą? Lietuvoje vienintelis būdas yra asmeniškai užsiimti kino savišvieta, pačiam žiūrėti filmus, o tai reiškia, kad laukia daugybės menkaverčių filmų peržiūra, kol įgyjamos žinios, išmokstama rinktis ir atsirinkti. Sutinkate, prieštaraujate? Kaip komentuojate teiginį?

- Jus užkliudėte gana opią problemą. Lietuvoje nėra sistemingo požiūrio į kino edukaciją – kino ar judančio vaizdo kūrinių skaitymą. To labai trūksta ir viduriniame, ir aukštajame moksle.

Atsiranda mokytojų, dėstytojų, programų kūrėjų, mokančių kino kalbos, plečiančių kino akiratį.

Kita vertus, Jūsų paminėtas savišvietos kelias labai svarbus, bet nėra vienintelis. Sistemingos prieigos trūkumą bandoma kompensuoti iniciatyvomis, kad ir nelabai rėksmingomis, bet šioje srityje labai svarbiomis. Antai ir Meno avilys, ir Skalvija, iš dalies ir Lietuvos kino centras vykdo kino edukacijos projektus; esama puikių ne tik lokaliame, bet ir tarptautiniame kontekste specialistų. Labai didžiuojamės Meno avilio kolege Ginte Žulyte. Jos kino edukacijos darbai yra svarbūs ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Taigi Lietuvoje turime svarios patirties. Ir nors lėtai, bet visgi judama gilesnio kino pažinimo link.

Pavyzdžiui, dar prieš gerą dešimtmetį terminas kino edukacija buvo mažai kam žinomas, o šiandien plačiai vartojamas. Atsiranda mokytojų, dėstytojų, programų kūrėjų, mokančių kino kalbos, plečiančių kino akiratį. Tad situacija keičiasi gerąja linkme, nors ir labai iš lėto.

- Audronė Girdzijauskaitė, 1978 m. dalyvaudama apskritojo stalo diskusijoje apie filmą „Sodybų tuštėjimo metas“, ištarė: „Visai suprantama, kad mūsų studija, kęsdama scenarijų badą, imasi prozos kūrinių ekranizacijų.“[4] Šių metų Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pokalbį „Literatūros ekranizacija kine“ vedęs filosofas Nerijus Milerius pastebėjo, jog paprastai dėl visų Lietuvos kino problemų kaltinamas scenarijus, ir diskusijos dalyvį Praną Morkų pristatė kaip vienintelį profesionalų scenaristą Lietuvoje[5]. Ištartys suponuoja – situacija nesikeičia. Kaip Jūs regite ir vertinate Lietuvos kino esatį scenarijaus aspektu?

Viena opiausių lietuvių vaidybinio kino problemų – scenarijus arba profesionalių kino dramaturgų trūkumas.

- Iš dalies pritariu Jūsų įžvalgai, kad viena opiausių lietuvių vaidybinio kino problemų – scenarijus arba profesionalių kino dramaturgų trūkumas. Scenarijus pas mus kultivuojamas, kaip pagrindų pagrindas visaverčiam kino kūriniui. Tokį požiūrį lemia įsigalėjusi autorinio kino tradicija. Vyrauja supratimas, kad geras kūrinys gali būti sukurtas tik autorinio scenarijaus pagrindu, o autorinis scenarijus dažniausiai suprantamas kaip paties režisieriaus parašytas kūrinys. Tai iš dalies kelia savotišką įtampą – režisieriai dažniausiai yra nepajėgūs dramaturgiškai sudėlioti medžiagos, o jiems galinčių padėti nelabai yra.

Vis tik aš prieštaraučiau minčiai, kad situacija nesikeičia. Ji keičiasi. Pirmus svarbius kūrybinius ženklus rodo jaunoji kino kūrėjų ir profesionalių dramaturgų karta (pvz., Marija Kavtaradzė, Teklė Kavtaradzė, Birutė Kapustnikaitė). Esu įsitikinusi, kad šįmet, kitąmet sulauksime labai įdomių darbų, kuriuos bendradarbiaudami su profesionaliais dramaturgais kuria jaunoji debiutuojanti režisierių karta (pvz., Lina Lužytė, Andrius Blaževičius, Jurgis Matulevičius, Marija Kavtaradzė).

Lietuviško kino, tuo pačiu ir kūrėjų, pagrindinės problemos – neturėjimas, ką svarbaus pasakyti, ir profesionalumo stoka.

Kita vertus, susidaro įspūdis, kad scenarijus pernelyg sureikšminimas, per dažnai nusimetama atsakomybė suverčiant jam visas bėdas. Man atrodo, kad lietuviško kino, tuo pačiu ir kūrėjų, pagrindinės problemos – neturėjimas, ką svarbaus pasakyti, ir profesionalumo stoka. Dėl to niekaip neperšokam lietuviškojo kino konteksto, kuriame didžiausia vertybė – bent jau šioks toks savo amato išmanymas, o ką jau kalbėti apie gylį, turinį ir panašius dalykus…

Žinoma, nenorėčiau absoliutinti, per pastaruosius metus pasirodė tikrai įdomių kūrinių, kurie rodė ar rodo gerus kaitos ženklus („Kolekcionierė“, „Lošėjas“, „Sangailės vasara“, „Barzakh“, „Mariupolis“ ir kt.). Net neabejoju, kad minėti jauni žmonės bus lietuviškojo kino atsinaujinimo, kurio visi taip laukia, dalis.

- P.Morkus pokalbyje sakė: „Dramaturgija nėra stiprioji lietuvių literatūros sritis.“ Jo teigimu, „lietuvių tauta turi problemų su epiniu pasaulio suvokimu“[6]. Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė 2013 m. interviu IQ televizijoje prisipažino, kad, jos nuomone, jutimu lietuviai – lyrikų tauta[7]. Galvojant apie kino pasaulį, sutiktina, kad lietuviškuose filmuose daug poetiško nutylėjimo, mąslaus žvelgimo tolumon, kai esminiai dalykai lieka paslapty – nepasakyti, neparodyti, už kadro. Jūsų nuomone, mes tikrai negebame, nemokame pasakoti, esame nušovę siužetą? Galbūt savito matymo, lyriškumo nemokame išnaudoti?

- Kad mums trūksta profesionalumo – sutinku. Kai norime filme papasakoti, mums nelabai pavyksta (prastai struktūruojam naratyvą, į lūpas įdedam prastą dialogą ir pan.). Bet tokioje interpretacijoje įžvelgiu ir kitą bėdą – mums įprasta kino kūrinius vertinti, remiantis literatūrinėmis kategorijomis.

Lietuvių kinui būdingą lėtą ritmą, ilgų planų vaizdus vertinčiau kaip privalumą, savitumą, o ne trūkumą.

Man asmeniškai įdomiausi tie kūriniai, kurie nepasiduoda konvencinėms pasakojimo struktūroms. Jei kalbame apie lietuvių kiną, bene įdomiausi darbai gimė nepritekliaus sąlygomis, tik atgavus Nepriklausomybę, – tai Šarūno Barto, Audriaus Stonio, Arūno Matelio, Algimanto Maceinos, ne ką mažiau įdomūs vėliau pasirodę Deimanto Narkevičiaus darbai. Šie kino kūriniai yra be linijinio pasakojimo, aiškaus naratyvo ir būtent todėl jie yra įdomūs, ypatingi, svarbūs – siūlo savą žvilgsnį, konstravimo būdą, remiantis kino kalba, o ne literatūra. Jie nepasakoja siužeto, bet ar dėl to yra prasti kūriniai? Toli gražu ne. Lietuvių kinui būdingą lėtą ritmą, ilgų planų vaizdus vertinčiau kaip privalumą, savitumą, o ne trūkumą.

- Galvodama apie kelerių pastarųjų metų Lietuvos kino kontekstą, kaip vertintumėte jo esatį? Kaskuriama ir kaip sėkmingai sukuriama bendrąja prasme?

- Didžiausia šiuolaikinio lietuvių kino vertybė – naujos kartos formavimasis ir atėjimas. Dar prieš kokius dešimt metų buvo štilis, o dabar jau matyti atsinaujinimo ženklai, ypač trumpametražiame kine. Todėl nepraleidžiu progos susipažinti, pamatyti Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigiančiųjų darbus.

Dar vienas ne ką mažiau svarbus aspektas – į kiną ryškiai ateina talentingos moterys.

Viena labiausiai į akis krentančių tendencijų – gręžimasis į vaidybinį kiną, o ne į dokumentinį (šis ilgus metus buvo stipriausioji lietuvių kino dalis). Dar vienas ne ką mažiau svarbus aspektas – į kiną ryškiai ateina talentingos moterys. Tai puikus laisvėjančios visuomenės, kino kūrėjų bendrijos indikatorius.

- Kaip regisi lietuviškasis kinas tematikos, vizualumo, savito žvilgsnio, unikalaus pamatymo ir parodymo aspektais? Kokias stiprybes, silpnybes išskirtumėte?

- Kažkada lietuvių kinas buvo savitas (turiu galvoje septintojo dešimtmečio, Nepriklausomybės pradžios laikotarpio kūrinius), dabar man jis neatrodo toks. Ieškojimai ar galimų tradicijų tąsa nutrūko, kino kūrėjai išsisėmė ir pradėjo save kartoti. Todėl didžiausius atsinaujinimo lūkesčius siečiau su nauja karta. Taigi tam savitumui išsiskleisti dar reikia laiko.

Kita vertus, įdomiausius šiuolaikinius kino darbus parodo tradicine prasme ne kino žmonės – Deimantas Narkevičius, Mantas Kvedaravičius, Emilija Škarnulytė. Paradoksalu, bet jie yra gerokai labiau kinematografiški nei tradicinio kino atstovai.

- Nors kinas matuojamas ne tik kadrais, sekundėmis, bet ir piniginės vertės išraiška, kuri neretai – milžiniška, galvojant tik apie meninį kūrybos lygmenį, ko lietuviškajame kine Jūs labiausiai pasigendate?

- Trūksta geros kino mokyklos, amato išmanymo, minčių. Trūksta drąsos ir nekonservatyvaus, naujo požiūrio į kiną.

- Žiūrovas reikalingas, būtinas, nes kuriama jam ir beveik visada dėl jo. Atrodytų, Lietuvoje kino festivalių daug, jie ugdo, gausiai lankomi, tačiau pokalbio pradžioje cituota Jūsų pastaba, kad kinas suvokiamas kaip pramoga, suponuoja išprusimo spragas. Kaip vis tik regite šiandienos kino žiūrovą Lietuvoje? Ko jam reikia? Kiek daug jis nori ir gali patirti, suprasti žvelgdamas į ekraną?

- Man susidaro įspūdis, kad Lietuvoje kino žiūrovas dažnai nuvertinamas, nepasitikima jo intelektualinėmis savybėmis, pamirštama, kad kino žiūrėjimas yra aktyvus, intelektualus procesas, jei kūrinys, žinoma, šio proceso vertas. Todėl pasirodo primityvių, nekokybiškų lietuviškų komercinių kūrinių neįvertinant žiūrinčiųjų galimybių.

Lietuvoje kino žiūrovas dažnai nuvertinamas, nepasitikima jo intelektualinėmis savybėmis, pamirštama, kad kino žiūrėjimas yra aktyvus, intelektualus procesas.

O tai, kad kinas suvokiamas kaip pramoga, – nėra nei nauja, nei kuo ypatinga. Toks suvokimas koja kojon žengė su kino atsiradimu, ir su juo tikrai nepakovosi. Kinas, kaip ir kitos raiškos, turi eskapistinę [8] funkciją. Tai nėra blogai. Bėda tik ta, kad kinas suvokiamas vienpusiškai. Pasikartosiu: tam, kad mes suprastume kino galimybes, reikia ugdyti ir plėsti mūsų vizualųjį akiratį – mokyti kino kalbos, žiūrint kokybiškus konvencinius ar įdomius, alternatyvius konvenciniam kinui kūrinius ir pan. Tad labiausiai trūksta kokybiškos produkcijos ir galimybių nevaržomai žiūrėti alternatyvią produkciją.

- Almanto Grikevičiaus ištartis: „Kiekviename filme turi būti paslaptis. Be jos meno kūrinio tiesiog nėra! Paslaptis nėra apčiuopiama, ji taip pat nėra pagal griežtas dramaturgijos taisykles pagaminamas įspūdis, pagaliau – paslaptis nėra kryžiažodis. Žiūrovas paslaptį turi tiesiog pajusti. O aš, kaip režisierius, privalau jam tą paslaptį pažadėti“, – suponuoja du klausimus. Pirmasis – kaip Jūs nusakytumėte kino paslapties jausmą? Kas jį kelia Jums? Galbūt įvardytumėte filmą ir kada pastaruoju metu paslaptis apgaubė?

Antrasis – kino kūrėjas (-ai), kurie Jums žada ir visada ištęsi kino paslapties pažadą?

- Supratau viena, kad laikui bėgant man vis sudėtingiau atrasti kūrinius, kurie mane stebintų, jei kalbame apie šiuolaikinį kiną. Ir antras, pirmajam prieštaraujantis, supratimas – kiek yra daug kūrinių, sukurtų praeityje, kurių dar nemačiau, o pamatyti norėčiau. Man pačiai įdomūs tie kūriniai, kurie siūlo naujas prieigas, dekonstruoja senąsias, yra saviti. Labiausiai įsiminę filmai: „Tyli šviesa“ (Carlos Reygadas, 2012), „Riksmai ir šnabždesiai“ (Ingmaras Bergmanas, 1972) , „Ménilomantant“ (Dimitri Kirsanoff, 1926) „Trumpos palydos“ (Kira Muratova, 1967), „Mano draugas Ivanas Lapšynas“ (Aleksejus Germanas, 1984) ir t. t. Bet šis sąrašas nuolat keičiasi priklausomai nuo to, ką naujo pamatau.

- Pokalbį baigti norisi galvojant apie Sidabrines gerves, apdovanojimus, nutupiančius ir nešančius sparnais ateitin, į tolius. Kokia Jūsų vizija, koks numatymas, linkėjimas Lietuvos kino ateičiai?

- Linkėčiau veržlumo ir drąsos.

Dėkoju už Jūsų mintis.

_____________

[1] 21-ojo „Kino pavasario“ lankomumo rezultatai – tendencingas augimas. kinopavasaris.lt [interaktyvus]. 2016 (žiūrėta 2016-05-22). Prieiga per internetą: http://kinopavasaris.lt/lt/naujienos/21-ojo-kino-pavasario-lankomumo-rezultatai-tendencingas-augimas.

[2] Juocevičiūtė G. Kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė: „Žiūrint sudėtingesnius filmus, reikia turėti ir jų kontekstinį suvokimą“. Mediaforumas [interaktyvus]. 2014 (žiūrėta 2016-04-14). Prieiga per internetą:http://www.mediaforumas.lt/poziuris/1049-kino-istorike-lina-kaminskaite-jancoriene-ziurint-sudetingesnius-filmus-reikia-tureti-ir-ju-kontekstini-suvokima.

[3] Ten pat.

[4] „Sodybų tuštėjimo metas“ [literatūros kritikės Elenos Bukelienės, kinotyrininkų Marijanos Malcienės ir Irinos Arefjevos, teatro kritikų Dovydo Judelevičiaus, Irenos Veisaitės ir Audronės Girdzijauskaitės, teatro režisierės Dalios Tamulevičiūtės, rašytojo Rimanto Šavelio pokalbį „Prie apskrito stalo“ užrašė Audronė Endriuškaitė], in: Kinas, 1978, Nr. 3, p. 11–13. In Budraitis J., Matulytė M. Mano kinas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015, p. 146

[5] LRT studija Vilniaus knygų mugėje 2016. Diskusijų klubas: „Literatūros ekranizacija kine“ [interaktyvus]. 2016 (žiūrėta 2016-03-18). Prieiga per internetą:http://www.lrt.lt/mediateka/irasai#/content/Knyg%C5%B3%20mug%C4%97%202016/limit/16.

[6] Ten pat.

[7] Reivytis V. Už Atlanto nusiuntė R. Gavelis. IQ TV. Atviros visuomenės forumas [interaktyvus]. 2013 (žiūrėta 2016-03-18). Prieiga per internetą: https://vimeo.com/59075532.

[8] Eskapizmas – sąmoningas aktualių visuomenės problemų vengimas, atitrūkimas nuo gyvenimo tikrovės.Tarptautinių žodžių žodynas [interaktyvus]. 2015 (žiūrėta 2016-05-23). Prieiga per internetą: http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Eskapizmas&wid=5656.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 24 d.