FB-TL251180

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, principingai pareiškusi, kad palaikys tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti politinę daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos, ir toliau neketina nusileisti. Praėjusį penktadienį neatvykdama pasveikinti naujojo Seimo, nors nė vienas prezidentas iki šiol taip nėra pasielgęs, D.Grybauskaitė dar kartą parodė savo principingą nuostatą, kad koalicija neturi jos paramos. Akivaizdu, kad tokie koalicijos partnerių padaryti kompromisai, kaip neskirti aukščiausių postų sunkiais nusikaltimais kaltinamiems Viktorui Uspaskichui, Vytautui Gapšiui ir Vitalijai Vonžutaitei, prezidentės netenkina. Juolab kad V.Gapšiui buvo pasiūlyta Seimo vicepirmininko kėdė.
Taigi kur veda toks Prezidentūros ir Seimo konfliktas bei nemąžtanti įtampa?

Politinių viršūnių kova gali privesti ir prie valstybės paralyžiaus

Jeigu ne griežta prezidentės nuostata į Vyriausybę neįsileisti susitepusių politikų, šiandien ministro kėdėje jau matytume teisiamąjį V.Uspaskichą, o kaltinamasis V.Gapšys vadovautų Seimui. Demonstruodama tvirtus moralinius principus,  prezidentė apsaugojo Lietuvą ir nuo pajuokos tarptautinėje arenoje, mūsų šaliai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai. Vis dėlto ar šiame kare prieš norma tapusią nemoralią politiką D.Grybauskaitė dar turi ginklų, galinčių padėti, o ne, atvirkščiai, stumiančių į akligatvį ir net gramzdinančių šalį į politinę krizę?
Renkant Seimo pirmininką daryti poveikio parlamentui, kad nebūtų išrinktas Darbo partijos kandidatas Vydas Gedvilas, prezidentė neturėjo jokių galimybių, tačiau, pakėlusi šią jai mestą pirštinę, sviesti atgal gali koalicijos partnerių jau išsidalytus ministrų portfelius.
Europarlamentaras filosofas Leonidas Donskis neabejoja, kad laikantis tokių principų ir nė vienai pusei neieškant racionalių sprendimų, tiksliau, sutarimų, šalis įklimptų į tokią gilią parlamentinę krizę, prieš kurią Rolando Pakso apkalta atrodytų tik vaikų žaidimai. „Galime prieiti iki paralyžiaus, kai prezidentė nepasitikės parlamentu ir prasidės atviras institucijų karas, kuris gali privesti prie Seimo paleidimo. Tačiau tokiame ambicijų kare nugalėtojų nebus, nes abi pusės nukraujuos, neteks jėgų, o darbas nevyks. Prieš ES šalis Lietuva atrodys kaip Ukrainos ar Rumunijos lygio valstybė, nesugebanti išlaikyti demokratijos egzamino ir organizuoti rinkimų“, – mano L.Donskis.
Europarlamentaras pastebi, kad ir dabar vyksta fundamentali dviejų valstybės institucijų – Prezidentūros ir parlamento kova dėl politinės įtakos, ir nuo to, kieno bus viršus ar bent paskutinis žodis, priklausys tolesni šių institucijų santykiai.
L.Donskis mato du galimus šios kovos baigties scenarijus: „Prezidentė priverstiniu būdu sudaro sau patinkančią vaivorykštės koaliciją, tačiau tai niekur neveda. Mat dirbtinė, per prievartą suvesta kartu dirbti Vyriausybė išsilaikys vos mėnesį ar du. Arba D.Grybauskaitės laukia prezidento Algirdo Brazausko likimas, kai jis 1996–1998 m. prieš parlamentinę daugumą buvo bejėgis, tapęs tik politinio gyvenimo stebėtoju ir statistu.“
Politologas Vytautas Dumbliauskas taip pat pabrėžia, kad A.Brazausko prezidentavimo laikotarpis parodė, jog stipri dauguma gali elgtis gana žiauriai – atmesti visus prezidento veto, taip įkalindama jį S.Daukanto aikštėje. „Taigi prezidentei reikia pratintis, kad naujasis Seimas nebus toks paklusnus, kaip buvęs. O jeigu ji užsispirs ir netvirtins Vyriausybės sudėties, kurioje bus Darbo partija, taip atims laimėtą pergalę iš socialdemokratų, už ką jie tikrai nepadėkos“, – dėsto V.Dumbliauskas.
O kovos kirviu mojuoti socialdemokratai, „darbiečiai“ ir „tvarkiečių“ gali. Mat pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio išvakarėse prie koalicijos prisijungus Lietuvos lenkų rinkimų akcijai susiformavo konstitucinė dauguma. V.Dumbliausko vertinimu, dabar jau Seimas gali skelbti net apkaltą prezidentei.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.