Pasakojama, kad CNN įkūrėjas Tedas Turneris skirdavo pinigines baudas už žodžių „užsienis“, „užsienio“ (angl. „foreign“) vartojimą eteryje. Išsprūdo ne vietoje – iš algos atskaitomas doleris. Simboliškas priminimas, kad visais atvejais, kai žodžio „foreign“ nėra įstaigos pavadinime, reikia patylėti.

Tedo Turnerio žinia darbuotojams paprasta: pasaulis vienas, todėl negalima skirti vidaus ir užsienio reikalų. Panaši pažiūra naudinga ir žinių vartotojams. Pavyzdžiui, lietuviui pasaulis atrodo vienaip, kai sakoma „NATO mus apgins“, kiek kitaip, kai sakoma „mes ginsimės kartu su kitomis NATO valstybėmis“.

NATO nevengia priminti savo įsipareigojimų. Po to, kai Turkijos naikintuvas numušė jos oro erdvę pažeidusį rusų bombonešį, NATO parėmė savo narę. NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo pareiškimas: NATO labai rimtai žiūri į Turkijos gynybą. J.Stoltenbergas pasakė ir Lietuvai svarbų dalyką: hibridinė ataka prieš kurią nors NATO šalį bus laikoma antpuoliu prieš visą Aljansą.

Ar „amžinuosius įžadus“ dėl kolektyvinės gynybos sutvirtinantys pareiškimai skatina lie­tuvius apie Aljansą sakyti „mes“, o ne „jie“? Klausimas ne vien retorinis ar pedagogi­nis. Svarbu žinoti, kaip ir kokie sprendimai bus priimti agresijos prieš NATO nares atveju.

Realiai NATO karinis įsikišimas labiausiai priklauso nuo JAV galios. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių Niujorke JAV tapo pirmąja valstybe, pasinaudojusia NATO sutarties 5-uoju straipsniu dėl kolektyvinės gynybos. Šis precedentas svarbus ir Lietuvai.

Tačiau potencialus Lietuvos priešas yra Rusija, o ne islamistai, kurie, lietuvių požiūriu, kariauja užsienyje (T.Turnerio siūlomos žodyno pataisos dar ilgokai skverbsis į mūsų mentalitetą). Kad ir kokia politiškai įvairi būtų Šiaurės Atlanto sąjunga, Rusija tikrai yra „jie“, o ne „mes“. Lenkija – ne „užsienis“, nes sienos su ja nepastebime, užtat už tikros sienos su Rusija gali būti telkiamos agresijos pajėgos.

Rusijos avantiūrų prognozė verčia pritarti T.Turneriui, kad užsienio sąvoka labai sąlygiška. Kol Rusija įsivėlusi į nepigų karą Sirijoje, kol ten naudojami jos ištekliai, tol yra mažesnė tikimybė, kad Rusija provokuos NATO, pavyzdžiui, užpuldama Baltijos valstybes.

Jeigu iš V.Putino bus atimtas jo „žaislas“ Sirija, Kremliaus valdovui teks ieškoti kitų siužetų propagandai, kuriančiai Rusijos galios iliuziją. Pavyzdžiui, agresyviai užstoti neva skriaudžiamus Baltijos šalių rusus. Toks scenarijus ne vienintelis: Rusija gali veltis į Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą, gali vėl atnaujinti karo veiksmus Ukrainoje – kasdien atsiranda vis kokia nors taktinė galimybė.

Žinių vartotojams vertėtų pamąstyti ne vien apie užsienio ribas, bet ir apie tai, kas yra karas. NATO nekariauja „karštojo“ karo su Rusija, tačiau elektros tiekimo Rusijos okupuotam Krymui nutraukimas, kuris įvyko dėl elektros stulpų sprogdinimo ne NATO narėje Ukrainoje, ir beveik tuo pat metu Sirijoje numuštas Rusijos lėktuvas – signalai, norom nenorom sugulantys į vieną žinią.

Rusija atsakė papildomomis sankcijomis Ukrainai ir sankcijomis Turkijai, su kuria būta itin glaudžių ekonominių ryšių. Viena vertus, Rusija priversta naudoti daugiau išteklių (ypač dėl Krymo energetinės blokados), kita vertus, ji dar neišvaryta iš Sirijos. Vadinasi, Kremliui kol kas nėra reikalo veržtis kur nors kitur.

Tiktai nereikia apsigauti – kare, kuris vyksta pasaulyje be „užsienio“, visos aplinkybės laikinos.