Gedimino pilis jau seniai tapo Vilniaus simboliu. Vadovėliuose rašoma, kad būtent čia miesto istorijos pradžių pradžia. Tačiau ar tikrai yra taip? Lietuvos istorijos instituto mokslininkai įrodinėja, kad tai tik dalis tiesos.

Vilniaus miesto istorijos pradžia glaudžiai susijusi su jos pilimis. XIV a. pab.–XV a. pr. metraščiai mini tris: Aukštutinę (dabar Gedimino), Žemutinę ir Kreivąją pilį (lot. Curvum castrum), kurią 1390 bei 1394 m. puldami Vilnių sudegino kryžiuočiai. Paimta pilis buvo apleista ir nebeatstatyta, o bėgant laikui – užmiršta. Vėliau tarp istorikų įsiplieskė aštri diskusija, kur ši trečioji pilis buvusi. Vieni ją matė dabartinio Senamiesčio teritorijoje, kiti – Užupyje ar Sereikiškėse, treti – Bokšto gatvėje, barbakano vietoje. Ir tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje archeologai Elena ir Vladimiras Holubovičiai ją lokalizavo dabartiniame Kalnų parke, Bekešo kalno aplinkoje. Tyrimų metu rasta XIII–XIV a. pastatų, to laikotarpio dirbinių.
Šie artefaktai, atrodytų, neturėjo palikti abejonių dėl archeologų darytų išvadų, tačiau net ir tuomet ne visi istorikai su jomis sutiko. Mokslininkų skepticizmą kurstė esamos topografijos ir įvykių, kurie aprašomi metraščiuose, neatitikimas. Antai kryžiuočių magistras Konradas Valenrodas minėjo Kreivajame mieste buvus 3 tūkst. žmonių, o 1416 m. Jogailos skunde Konstancos suvažiavimui užrašytas dar didesnis kiekis – keliolika tūkstančių. Kyla klausimas, kur sutalpinti tiek žmonių.
Padėtį apsunkino dar ir tai, kad tokia svarbi Vilniaus praeities pažinimui vieta iki šiol labai fragmentiškai tyrinėta. Didesni archeologiniai tyrimai buvo atliekami tik Dainų slėnyje (1956 m.) ir ant Trijų kryžių kalno (1988–1989, 1991 m.). Tyrimų autoriai Adolfas Tautavičius, Vytautas Daugudis, Albertas Lisanka toliau plėtojo idėją apie Kreivojo miesto buvimą parko teritorijoje, tačiau taip ir liko neaišku, kokią teritoriją užėmė citadelė, koks buvo jos santykis su Kreivuoju miestu ir kaip ji siejosi su kitomis Vilniaus dalimis. Norint atsakyti į šiuos klausimus, visų pirma reikėjo išsiaiškinti, kiek esama Kalnų parko topografija atitiko XIV a. laikotarpį – pirminį reljefą.

Trijų kryžių kalno reljefo pokyčiai
Reljefo atkūrimas – tai sudėtinga, kompleksinė problema, kuriai spręsti būtinos įvairių sričių specialistų žinios. Antai šiame straipsnyje pateikiama Kreivojo miesto topografijos rekonstrukcija yra Lietuvos istorijos instituto archeologų, istorikų, geologų, geofizikų bei urbanistų bendrų pajėgų rezultatas, pasiektas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą.
Atlikti kompleksiniai tyrimai atskleidė, kad pirminis kalvyno reljefas smarkiai skyrėsi nuo išlikusio iki mūsų dienų. Pirmiausia į akis krito didžiuliai planiravimo mastai. Daugelyje vietų aptikti grunto supylimai iki 6–8 m storio, o kitur dideliuose plotuose žemė buvo nukasta ir sulyginta. Be to, kai kurios reljefo formos akivaizdžiai atrodė taisyklingos, nors tai nepažymėta nė viename topografiniame plane. Atlikus šiuolaikinio reljefo skaitmeninio modelio analizę (žemės paviršiaus skenavimo duomenis suteikė Nacionalinė žemės tarnyba) paaiškėjo, kad visas Kalnų parko reljefas – tai vientisas gerai išlikęs architektūrinis-landšaftinis XIX a. įtvirtinimų kompleksas.
Kaip žinome, šie įtvirtinimai Vilniuje caro Nikolajus I įsakymu buvo pradėti statyti 1831 m., prasidėjus sukilimui Lietuvoje, siekiant „pridengti joje besidislokuojančią kariuomenę, visiškai kontroliuoti miestą ir tokiu būdu visada laikyti gyventojus paklusnius“. Tuo metu kariniais sumetimais buvo žeminamos dominuojančios aukštumos, užpilamos raguvos, nukasami ištisi kalvyno plotai. Dabartiniame reljefe iki šiol galima įžiūrėti ne tik stambius objektus, kaip tvirtovę juosę pylimai ar grioviai, pabūklų pozicijos ir parako rūseliai, kaponyrai bei blokhauzas, bet ir visai smulkius, kaip takai ir takeliai, vedę prie šių karinių objektų. Iš esmės reikėtų sakyti, kad esamas Kalnų parko žemėvaizdis didesne dalimi atspindi būtent šios pilies invaziją, kurią lėmė XIX a. karinė taktika. O tai, savaime suprantama, neleidžia jo naudoti rekonstruojant viduramžių kompleksą, kai karo ir fortifikacijos principai buvo visiškai kitokie.
Taigi, remiantis tvirtovės statybos dokumentais, ankstesnio laikotarpio kartografija, taip pat geologinių ir geofizinių tyrimų duomenimis, buvo rekonstruotas pirminis kalvyno reljefas, pagal kurį galime spręsti apie XIV a. miestą.

Kreivasis miestas-pilis
Gynybinė miesto struktūra, viena svarbiausių viduramžiais, buvo glaudžiai susijusi su kalvyno šlaitais ir dominuojančiomis aukštumomis, kurios akivaizdžiai skyrėsi nuo dabartinių. Taip, mes žinome, kad Stalo kalnas buvo mažiausiai trimis metrais aukštesnis. Maža to, tai buvo kelių kalvų grupė, o ne vientisas „piliakalnis“. Plikojo (dab. Trijų kryžių) kalno viršutinė aikštelė buvo ilgesnė maždaug 18 m ir turėjo dominuojantį kalvagūbrį, ant kurio randama gynybinių pylimų liekanų. Vakariniame kalvyno šlaite, Sereikiškių parko teritorijoje, anksčiau buvo dar vienas kalvagūbris – Bekešo kalnas, kurį XIX a. nuplovė Vilnios upė. Pagaliau tarp Plikojo ir Stalo kalno egzistavo atskira, mūsų dienas tik fragmentiškai tepasiekusi kalva, atribojusi šiaurinę Kreivojo miesto dalį nuo pietinės. Ši aukštuma dominavo virš tuometinių gyvenamųjų rajonų ir turėjo būti labai svarbi vidinėje miesto gynybos sistemoje.
Remiantis aukštumų ir šlaitų išsidėstymu prieita išvada, kad Kreivasis miestas buvo apjuostas gynybiniais įtvirtinimais, jungusiais Plikąjį, Bekešo bei Stalo kalnus. Taigi Kreivosios pilies plotas prilygo Žemutinei piliai ir užėmė apie 12 ha, tinkamas gyventi plotas siekė apie 5,5 ha. Už šio gynybinio žiedo, pagrindinių kelių ašyse, buvo pradėję formuotis priemiesčiai – papiliai.
Tyrimai patvirtino gerai žinomą poliorketikos (graik. polis – miestas, ir herkos – apgultis) principą, kuris sako, kad pilies gynybai būtina iki maksimumo išnaudoti gamtos teikiamus reljefo ypatumus. Šio dėsnio įrengiant Kreivąją pilį buvo laikomasi iki smulkmenų. Atkreiptinas dėmesys, kad gynybinių sienų tinklas apima ne tik išorinį Kreivosios pilies perimetrą, – jos statytos ir pilies viduje. Taip susidaro keturios savarankiškos ir viena kitą papildančios gynybinės grandys. Tad pilies gynyba buvo suplanuota taip, kad priešas, prasiveržęs į vieną iš jų, turėjo šturmuoti likusias, kurios gynėsi savarankiškai. Šiame kontekste visiškai įtikinamai skamba Jogailos viename iš laiškų išsakyta mintis, kad užimti Kreivąją pilį jėga nebuvo įmanoma, tik išdavyste ir apgaule. Taip, beje, ir įvyko.
Reikia pabrėžti, kad Kreivoji pilis sudarė vientisą gynybos kompleksą su kitomis dviem pilimis – Žemutine bei Aukštutine. Strateginiu požiūriu ją buvo privalu ginti dėl pastarųjų dviejų saugumo. Šioje gynybos grandyje labai svarbus pasidaro Vilnios vaidmuo. Tyrimai upės krante patvirtina ankstesnių tyrėjų prielaidą, kad Vilnios vaga tarp Plikojo ir Gedimino kalno buvo dirbtinai iškasta, ką rodo aplinkos geologinė sandara.
Kita, ne mažiau svarbi miesto struktūra – kelių ir gatvių tinklas. Kalvotame reljefe jį formavo raguvos ir lomos, nes dėl mažo nuolydžio jos buvo patogios susisiekimui. Pirminio reljefo modelyje išryškėjo ištisas raguvų tinklas. Jos ne tik jungė vidines aukštumas, bet, svarbiausia, raižė vakarinį kalvyno šlaitą, ribojantį Kreivąjį miestą nuo dabartinio Vilniaus senamiesčio. Ir nors šiandien mes negalime pasakyti, kokią reikšmę turėjo kiekviena atskira raguva, jau dabar matome, kad jos išsidėsto dėsningai miesto atžvilgiu. Vienos iš jų nukreiptos tiesiai į pagrindines Senamiesčio gatves (Trakų, Domininkonų, Šv. Jono, Šv. Mykolo gatvių tąsa), kitos siejamos su senų kelių archeologinėmis liekanomis (Arsenalo teritorija).
Toks stiprus komplekso ryšys su miestu rodo labai didelę Kreivojo miesto svarbą Vilniaus raidai. Tai svarbu pabrėžti vien jau dėl to, kad dabar ši vietovė negyvenama ir bendrame Vilniaus kontekste labiau primena miško peizažą.

Urbanizacija ir Kreivasis miestas
Taigi XIII–XIV a. Kreivasis miestas buvo toks pat reikšmingas Vilniaus kelių susikirtimo mazgas kaip ir Žemutinė pilis. Jis akumuliavo į save tuo laikotarpiu ypač svarbią Antakalnio–Viršupio–Nemenčinės kryptį. Urbanizacijos procesai Kreivojo miesto aplinkoje turėjo vykti sparčiai ir intensyviai. Tuo metu buvo apgyvendintos teritorijos už gynybinio žiedo, šalia Neries upės, sodybos greičiausiai buvusios ne tik dešiniajame, bet ir kairiajame Vilnios krante, o dabartinės Sereikiškės buvo jų epicentras. Galima prognozuoti, kad daugiau ar mažiau apgyvendintos teritorijos buvo ir Antakalnio kryptimi, bent jau iki Petro ir Povilo bažnyčios.
Tad keičiasi Vilniaus genezės koncepcija: XIV a. miestas vystėsi ne tik nuo Aukštutinės ir Žemutinės pilies komplekso, bet ir dėl dviejų židinių – Kreivosios bei Žemutinės pilies lygiavertės įtakos. Istoriniai įvykiai, paskatinę Kreivosios pilies-miesto išnykimą, lėmė, kad nuo XV a. pr. urbanizuojama tik dabartinio Senamiesčio teritorija, o ankstyvoji ašis išlieka tik kaip rudimentas.

Virgilijus Pugačiauskas, Saulius Sarcevičius, Oksana Valionienė