Kone vienu metu “Veide” ir dar keliuose leidiniuose publikuoti turtingiausių Lietuvos gyventojų sąrašai yra gera proga panagrinėti, kiek šie šalies verslo lyderiai pajėgūs daryti įtaką politiniam valstybės gyvenimui. Tiksliau – mėginti paieškoti tų oligarchų, apie kuriuos prezidentė Dalia Grybauskaitė dar sausio mėnesį “Veidui” sakė, kad “tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe”. O prieš mėnesį ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė paantrino, kad Lietuvai, kaip posovietinei valstybei, būdinga oligarchų įtaka valdžiai.
Premjeras Andrius Kubilius, nors, priešingai nei kiti aukšto rango politikai, apie oligarchus ir oligarchiją Lietuvoje kalba bene mažiausiai, prieš porą metų yra aptikęs oligarchų kone kiekvienoje savivaldybėje ir nurodęs, kad “tokios oligarchų grupės dažnai formuojasi senosios nomenklatūros pagrindu”.
Retas pasivargina aiškiau apibrėžti, ką gi vadina oligarchija. Tačiau iš konteksto galima suvokti, kad oligarchija suprantama kaip turtingiausių (ar tiesiog turtingų) žmonių valdžia, jų galimybė priversti Seimą ir Vyriausybę priimti vien oligarchų interesus atitinkančius sprendimus. Vienintelė I.Degutienė konkretizavo: “Aš oligarchinę sistemą suprantu kaip visišką verslo ir politikos suaugimą.”
Skirtingai nuo oligarchijos apibrėžimo, konkrečius oligarchus vardyti mėgsta daug kas – paprastai tai su nedidelėmis variacijomis pirmasis Lietuvos turtuolių dešimtukas (nors pagal situaciją oligarchu gali būti įvardytas bet kuris kuo nors neįtikęs ar nepatikęs turtingas žmogus).
Na, o dabar pasižiūrėkime, kiek šie įsivaizdavimai apie “oligarchų valdymą” atitinka tikrovę, kurioje gyvename.
“Oligarchu Nr. 1″ bene dažniausiai įvardijamas “Achemos” koncerno savininkas, ilgametis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys. Iki 2005-ųjų, kai buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Darius Kuolys išpopuliarino oligarchų terminą ir visi puolė jų ieškoti, B.Lubys būdavo tituluojamas “Lobistu Nr. 1″, o per “Veido” apklausas verslininkai bei politikai nuolatos rinkdavo jį vienu pačių įtakingiausių asmenų Lietuvoje.
Pabrėžtina, kad būti įtakingu lobistu ir oligarchu – vis dėlto labai skirtingi dalykai. Mat lobistas stumia per politikus jam ar jo atstovaujamai interesų grupei naudingus sprendimus, o oligarchas pats tuos sprendimus priima, pasiderindamas nebent su keliais kitais oligarchais. B.Lubiui pavyko jam palankiomis sąlygomis privatizuoti “Achemą”, Klaipėdos kartono fabriko krantinę, Jūros krovinių kompaniją. Itin garsus tapo B.Lubio skrydis į Maskvą 2001-ųjų vasarą, kai į pagalbą derėtis dėl dujų kainų jis pasiėmė būsimąjį premjerą Algirdą Brazauską.
Bet B.Lubys buvo išstumtas iš elektros tilto projekto, iš Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimo, turėjo parduoti savo banką, nesugebėjo paveikti Lietuvos vadovų sprendimo nedalyvauti sovietinių švenčių minėjimuose Maskvoje. A.Kubiliaus Vyriausybė atėmė iš jo teisę statyti suskystintų dujų terminalą. Netgi tokios smulkmenos, kaip mokesčių išimties savo elektrinėms, išsikovoti nesugebėjo. Tai oligarchas? Teneįsižeidžia ponas Bronislovas, bet veikiau jau politikų melžiama karvė, kurią jie prieš rinkimus dosniai šeria pažadais mainais į finansinę paramą, o po rinkimų skėsteli rankomis – Seimas nepritaria.
Konservatoriams perėmus Vyriausybę, naujuoju “tikruoju oligarchu” suskubta vadinti koncerno “MG Baltic” savininką Darių Mockų: antras pagal turtus žmogus Lietuvoje, antro pagal žiūrimumą televizijos kanalo LNK, interneto portalo “Alfa”, didžiausios alkoholinių gėrimų gamyklos savininkas. Jo gaminami gėrimai “numeriniuose” buteliuose puošia aukščiausio rango politikų lentynas, o buvęs portalo “Alfa” vadovas ir LNK politinių laidų vedėjas Virgis Valentinavičius – šiandien vienas įtakingiausiųjų premjero patarėjų. Ir ką? Gal Seimas atšaukė alkoholio reklamos per televiziją ir radiją draudimo įstatymą, tiesiogiai kirtusį per D.Mockaus verslą? Atvirkščiai, ketinama draudimus dar labiau sugriežtinti. Tai koks čia oligarchas, jeigu netgi tiesiogiai jo kišenę tuštinančio įstatymo pakeisti negali?
O gal oligarchais galima vadinti “Vilniaus prekybos” grupės savininkus brolius Numavičius ir Marcinkevičius, valdančius didžiausią Lietuvos verslo grupę ir užimančius net keturias pozicijas turtingiausiųjų dešimtuke? Taip, vienu metu, ypač 2006–2008 metais, atrodė, kad jie, ėmęsi kurti visą Lietuvos elektros energetiką apimti turėjusį koncerną “Leo LT”, tapo valstybės politinio ir verslo gyvenimo diktatoriais. Bet tam jiems teko suvienyti jėgas su tuo metu galingiausia žiniasklaidoje “Lietuvos ryto” grupe ir Gedimino Kirkilo Vyriausybę valdžiusiu “valstybininkų” klanu. Bet netgi tokia, tada daug kam atrodžiusi supergalinga, sąjunga nepajėgė užtikrinti vienu metu tikrai į oligarchus pretendavusiai grupuotei palankių Seimo rinkimų rezultato.
Netrukus po to vykę prezidento, Europos Parlamento, galiausiai – savivaldybių tarybų rinkimai tik įtvirtino pretendentų į oligarchus politinį pralaimėjimą, po kurio dėsningai prasidėjo grupuotės byrėjimas, “Leo LT” likvidavimas, politiniai ir ekonominiai “Vilniaus prekybos” grupės rėmėjų bankrotai bei postų ir akcijų praradimai. O jeigu piliečiai rinkimais gali suardyti oligarchine vadinamą grupuotę, vadinasi, iš tikrųjų tai irgi nebuvo jokie oligarchai.