Jau ir kai kurios didžiosios valdiškos poliklinikos darosi panašios į modernius privačius medicinos centrus. Nors ir toliau daugiausiai dėmesio sulauksite tik iš mažoje privačioje klinikoje dirbančio šeimos gydytojo, niekur nedingo ir gniuždančios poliklinikų eilės.

Šiuo metu privačiose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose yra prisirašę apie 900 tūkst., valstybinėse – per 2 mln. gyventojų. Vien per pastaruosius šešerius metus pas privačiai dirbančius gydytojus „perbėgo“ apie 200 tūkst. lietuvių. Nedidelių privačių šeimos gydytojo kabinetų ir klinikų šalyje pamažu daugėja, bet išgyventi iš tų lėšų, kurias už kiekvieną pacientą tiek viešosioms, tiek privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms dabar perveda Valstybinė ligonių kasa (VLK), joms nėra lengva.
Lietuviai vis labiau linksta prie tokio modelio: šeimos gydytoją išsirenka dirbantį nedidelėje privačioje klinikoje, o jei prireikia tyrimų ar kitų specialistų konsultacijų, su siuntimu traukia į valstybinę polikliniką. Taip tiesiog pigiau, nes privačiame medicinos centre dažnai tenka primokėti net ir už tas antrinio lygio paslaugas, kurias finansuoja ligonių kasa, o taip yra iš esmės todėl, kad valstybinės ir privačios medicinos konkurencijos sąlygos tebėra labai nelygios. Kita vertus, daugelyje smulkių privačių kabinetų dirba tik keli šeimos gydytojai, ir daugiau jokių specialistų.
Vis dėlto lakstyti iš vienos įstaigos į kitą nėra patogu, nes negali visų reikiamų tyrimų atlikti iškart vienoje vietoje. Todėl apie 70 proc. gyventojų ir toliau yra prisirašę nuolat kritikuojamose valstybinėse poliklinikose.
Poliklinikos konkurenciją su privačiais centrais jaučia, ypač jei verstis praktika vien privačiai išeina koks nors populiarus gydytojas, išsivesdamas ir didžiumą savo pacientų (o sykiu – ir už juos skiriamus pinigus). Bet jausdami valstybės užnugarį ir suprasdami, kad gyventojai, visų pirma pagrindinį pacientų kontingentą sudarantys pensininkai, nėra pajėgūs už paslaugas primokėti, valstybinių poliklinikų vadovai šiandien dar gali gyventi gana ramiai. Todėl daugelyje šalies poliklinikų, ypač mažesniuose miestuose, vaizdas išlieka gana niūrus – pokyčiai ir pažangios naujovės į jas ateina daug lėčiau nei į privačius medicinos centrus.

Gydytojai: poliklinikas žlugdo sveikatos sistemos ydos

„Valdiškas poliklinikas vertinčiau visų pirma kaip sovietinio laikotarpio atgyveną. Tai yra monstrai, kuriuose gydymas labiau imituojamas, negu vyksta iš tikrųjų“, – „Veidui“ sakė vienoje didžiausių sostinės poliklinikų dirbantis šeimos gydytojas. Jis sutiko atvirai pasikalbėti apie sistemos piktžaizdes su sąlyga, kad neskelbsime jo pavardės.
„Aišku, poliklinikose yra daug gerų gydytojų – tiek antrojo lygio specialistų, tiek bendrosios praktikos. Yra ir atnaujintos įrangos. Tačiau pacientų kiekis – milžiniškas. Daug planinių – iš anksto užsirašiusių, ir dar ateina papildomų, ūmai susirgusių. Spręskite patys: pacientai iš anksto registruojami į priėmimą 15 minučių intervalu, tai yra formaliai vienam pacientui turėtų būti skiriama tiek laiko. Tačiau į tą laiką dar ateina ir vienas du papildomi pacientai – karščiuojantys, patyrę traumą ir pan. Ir jeigu tie pacientai priklauso mano, kaip šeimos gydytojo, apylinkei, aš juos savo darbo laiku privalau priimti, nors man pačiam į darbo pabaigą kartais ima stogas važiuoti. Buvo atvejų, kai per skubėjimą ne tam pacientui buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Laimė, laiku pastebėjau klaidą, – apie nefasadinę sveikatos apsaugos sistemos pusę „Veidui“ pasakojo šeimos gydytojas. – Taigi iš tikrųjų vienam žmogui tenka 10 minučių ar mažiau. Ar galima per tokį laiką užtikrinti kokybišką konsultaciją? Jokiu būdu. O mus, eilinius gydytojus, vis tiek verčia „dirbti kokybiškai“ ir kad „tik nebūtų skundų“. Bet ir specialistams, pavyzdžiui, kardiologams, dirbti ne ką geriau. Tegul konsultacijai būna skirta ir dvidešimt minučių, tačiau per tą laiką reikia ne tik apžiūrėti pacientą, susipažinti su ankstesniais įrašais, bet ir išrašyti vaistų, tyrimus padaryti. O pas specialistus irgi neretai būna papildomų pacientų, visokių pacientų „nuo administracijos“. Tai tokia ir ta kokybė. Bepigu privačioms klinikoms, kai pacientui gali skirti bent pusvalandį.“
Mūsų pašnekovas minėjo ir kitą priežastį, kodėl valstybinių poliklinikų gydytojai yra taip apkrauti: mat žymią dalį valdiškų poliklinikų pacientų sudaro pagyvenę ir neįgalūs asmenys, sergantys lėtinėmis ligomis, neretai – ne viena, o keliomis. Todėl antrojo lygio specialistai dažniausiai konsultuoja būtent tokius „lėtinius“ pacientus, nors iš tokių konsultacijų, kaip teigia mūsų kalbintas šeimos gydytojas, nėra apčiuopiamos naudos.
„Pirma, dažnai konsultuojama ne dėl medicininių priežasčių, o dėl socialinių poreikių. Pavyzdžiui, pacientas nori gauti neįgalumo grupę – tam reikia specialisto išvados. Antra, n-ąjį kartą konsultuojama dėl tos pačios ligos, kuri, deja, neišgydoma, galima tik pristabdyti jos progresavimą. Tačiau pacientai reikalauja siųsti pas specialistus, tikėdamiesi, kad gal jau rastas koks naujas gydymo metodas. Nors kai kuriais atvejais pacientui reikėtų visų pirma sveikiau gyventi ir taisyklingai vartoti vaistus, tai yra pačiam prisiimti daugiau atsakomybės. O šito jie dažnai nenori. Na, ir trečias svarbus dalykas: dėl kai kurių biurokratinių suvaržymų ne viską gali atlikti šeimos gydytojas, pavyzdžiui, išrašyti tam tikrų kompensuojamųjų vaistų, paskirti kai kurių nemokamų kraujo tyrimų ar nukreipti atlikti brangių tyrimų – kompiuterinės tomografijos ir pan. Tai gali tik specialistas, todėl ir turime siųsti pacientą jų konsultacijos. Dėl visų šių priežasčių specialistų krūvis labai padidėja, o sykiu prastėja konsultacijų kokybė ir didėja pacientų nepasitenkinimas“, – skaudulius vieną po kito bėrė šeimos gydytojas.
Jo tikinimu, kad panašiai galvoja dauguma kolegų, tačiau jie tyli, nes bijo netekti darbo. O tokia grėsmė esą visai reali, nes bent jau Vilniuje bendrosios praktikos gydytojų stygiaus šiuo metu nėra.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.