Prieš 20 metų 15-ai buvusių sovietinių respublikų buvo sudarytos daugiau mažiau panašios sąlygos ir galimybės žengti progreso keliu. Šiuo keliu jos keliavo labai skirtingai ir labai skirtingu tempu, tad šiandien gyvenimo kokybė buvusiose 15-oje sovietinių respublikų skiriasi drastiškai.

Šiandien Baltijos šalių net nebeįmanoma lyginti su buvusiomis “broliškomis” 12 respublikų, – juk mes jau įžengę į Vakarų areną ir dabar rungiamės Europos Sąjungos ir NATO lygoje.

Dauguma buvusių mūsų likimo sesių šiandien murkdosi skurde ir regrese, dalyje jų situacija dabar gerokai prastesnė nei 1990-aisiais. Visos jos laikomos Trečiojo pasaulio šalimis, o, tarkime, Moldova tituluojama netgi skurdžiausia valstybe Europoje.

Bet kalbant apie visą buvusią Sovietų Sąjungą, tikrai ne Moldova yra paskutinė. Skurdo varžybose ją labiau lenkia kai kurios Vidurinės Azijos respublikos. Tarkime, Turkmėnistane žemiau skurdo ribos gyvena 60 proc. gyventojų, o Tadžikistane – 53,5 proc. Palyginkime: Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena per 20 proc. šalies gyventojų (šiaip ar taip, pas mus toji skurdo riba aukštesnė nei minėtuose kraštuose).

Beje, paradoksas, tačiau kuo valstybė turtingesnė gamtos išteklių, tuo jos žmonės gyvena skurdžiau, o visi milijardai nusėda lyderių, oligarchų arba korumpuotų valdininkų kišenėse.

Čia svarbu paminėti ir tai, kad “europietės” Rusija, Baltarusija ir Ukraina, nors ir gausiai kritikuojamoms už korupciją bei spaudos ir žodžio laisvių ar žmogaus teisių suvaržymus, vis dėlto yra tikri “demokratijos bastionai”, jei jas palygintume su buvusiomis sovietinėmis šalimis Vidurinėje Azijoje.

Dalyje šių šalių laisvės ne ką daugiau nei sovietmečiu, o skurdas kur kas didesnis nei tada. Juk po keliasdešimt procentų žmonių čia priversti pragyventi iš dolerio per dieną. Taigi milijonai žmonių Vidurinės Azijos šalyse badauja, vidutinė gyvenimo trukmė čia nesiekia ir 60 metų, o kūdikių mirtingumas šiame regione sudaro net iki 50 proc.

Ir visa tai žinant, kad šešios Vidurinės Azijos valstybės (Turkmėnistanas, Tadžikistanas, Uzbekistanas, Kazachstanas, Kirgizija ir Azerbaidžanas) kartu paėmus turi per 14 trilijonų kubinių metrų gamtinių dujų atsargų (8 proc. visų pasaulio rezervų) ir 38 milijardus barelių naftos, kuri sudaro 2 proc. visų pasaulio išteklių. Visų jų BVP 2009-aisiais pasiekė 400 mlrd. JAV dolerių.

Atrodo, to turėtų būti per akis, kad gyventojai čia klestėtų ir mėgautųsi gera gyvenimo kokybe. Tačiau ji čia prieinama tik korumpuotam elitui.

Paradoksų virtinės

Pačiame labiausiai atsilikusių posovietinių valstybių uodegos gale dabar velkasi naftos ir dujų atsargų turtingas Turkmėnistanas. Daugiau nei 60 proc. šios šalies gyventojų gyvena mažiau nei už 1,25 JAV dol. per dieną (tokia yra tarptautinė skurdo riba), nors metinis BVP vienam šalies gyventojui palyginti ne toks jau ir mažas – siekia 6900 JAV dolerių.

Nedarbo lygis šioje šalyje siekia daugiau nei 30 proc. Turkmėnistane neegzistuoja spaudos ir žodžio laisvė. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti, kad šioje šalyje atliktos sociologinės apklausos rodo, kad vos 5 proc. gyventojų norėtų išvykti iš šalies. Matyt, žmonės tiek įbauginti, kad net kamuojami bado nedrįsta užsienio tyrėjams prisipažinti trokštantys ištrūkti iš šios ašarų pakalnės.

Beje, įdomu, kad Turkmėnistanas anksčiau buvo laikomas pažangesniu nei kita posovietinė respublika Tadžikistanas, tačiau šis pastaraisiais metais kiek greičiau ėmė ropštis į priekį.

Tiesa, Tadžikistane irgi ne pyragai. Gyventojai irgi įsibaiminę: žemiau skurdo ribos čia gyvena daugiau nei pusė – 53,5 proc. žmonių, nors apie svajonę išvykti į užsienį “TNS Gallup” tyrėjams prasitaria vos 8 proc. apklaustųjų.

Prastai vis dar sekasi ir Uzbekistanui. Nors ši šalis giriasi sparčiai augančiu BVP, kuris šiemet bus 9 proc. didesnis nei pernai, gyventojai iš to jokios naudos nejaučia. Anglių iškasenų turtingoje šalyje žemiau skurdo ribos gyvena daugiau nei ketvirtadalis žmonių (UNICEF ir Tarptautinio valiutos fondo duomenimis). O paties Uzbekistano oficialioji statistika kitokia: ji teigia, kad šioje šalyje skurdo visai nėra, o bedarbiais save esą gali vadinti tik 1,1 proc. gyventojų.

Toks neatitikimas tarp užsienio ir vietos specialistų pateikiamų skaičių rodo tik tai, kad ši valstybė gyvena kreivų veidrodžių karalystėje, be spaudos ir žodžio laisvės ir labai toli nuo supratimo, kas yra demokratija.

Šios šalies lyderis Islamas Karimovas yra ne kartą prasitaręs, kad Uzbekistanas – demokratiška valstybė, kurioje rengiami demokratiniai rinkimai. Ir esą visai nieko keisto, kad jis juose “demokratiškai” prezidento rinkimus laimi nuo 1990-ųjų. “Žmonės mane myli, dėl to ir renka. Jie žino, kad darau viską, kad jiems būtų gera gyventi mūsų klestinčioje valstybėje”, – nesuprasi rimtai ar ironiškai kalba I.Karimovas.

Panašius niekus tauškia ir Azerbaidžano vadovas Iljamas Alijevas. “Azerbaidžane po penkerių metų nebebus nė vieno, gyvenančio žemiau skurdo ribos”, – 2005-aisiais žadėjo šalies prezidentas, pristatydamas naują kovos su skurdu programą.

Tačiau šiuo metu Azerbaidžane daugiau nei penktadalis gyventojų vis dar priversti pragyventi iš 1,25 JAV dol. per dieną. Tiesa, kažkiek pažangos vis dėlto esama: prieš 4 metus skurstančiųjų buvo 40 proc., o 2005-aisiais – apie 60 proc.

Be to, Azerbaidžanas giriamas už pokyčius atveriant savąją rinką. Verslo galimybių studija, Pasaulio banko atlikta 2009-aisiais, Azerbaidžaną įvardijo kaip didžiausią pažangą rinkos reguliavimo srityje visoje planetoje padariusią valstybę: pagal verslo galimybių reitingą Azerbaidžanas šoktelėjo iš 96-osios į 33-iają vietą. Taip nutiko todėl, kad šalyje supaprastinta verslo registravimo tvarka, imta rūpintis investuotojų teisių apsauga, pritaikytos mokesčių lengvatos ir pan.

Tačiau akivaizdu, kad to per maža: Azerbaidžaną galime laikyti viena iš penkių labiausiai atsilikusių posovietinių valstybių, mat ją daugeliu parametrų aplenkė ne taip seniai dar labiau kritikuota Moldova. Aplenkė ne tiek skurstančiųjų skaičiaus mažėjimu (abiejose valstybėse skurdo lygis dabar siekia apie 25–26 proc.), kiek rinkos liberalizavimu, žmonių gyvenimo trukme, demokratijos pažanga ir kitais parametrais.

Liberalizuoja rinką

Moldova didžiausią pažangą padarė tuomet, kai šalyje buvo sudaryta provakarietiška vyriausybė, kuri apsisprendė mažinti priklausomybę nuo Rusijos rinkos. Štai šį rugsėjį jos lyderiai susitiko su Rumunijos vadovais ir sutarė penkis kartus padidinti eksporto į Rumuniją mastą.

O štai spalio 21-ąją Moldovos pažangą įvertino jau ir Europos Parlamentas. Ataskaitoje teigiama, kad “Moldova tapo gerokai laisvesnė, atviresnė ir pažangesnė demokratinė ir laisvos rinkos valstybė”.

Panašiai, nors ir nuosaikiau, kalbama ir apie Kazachstaną. Pasaulio bankas pabrėžia, kad šios šalies finansų ir mokesčių infrastruktūra yra viena geriausių tarp buvusių sovietinių valstybių.

Pamažu, nors ir labai lėtai, Kazachstane nyksta ir korupcija: nuo 2008-ųjų korupcijos pateisinimo indeksas šioje valstybėje vis mažėja, tiesa, jis vis dar gana aukštas, kad Kazachstanas galėtų lygiuotis į mažos korupcijos šalis.

Be to, Kazachstanas vis plačiau atsiveria užsienio rinkoms. Šį mėnesį su JAV pasirašyta sutartis, kad 90 proc. visų Kazachstano importuojamų aukštųjų technologijų produkcijos bus visiškai neapmokestinama muito mokesčiais.
Vis dėlto didžiausias Kazachstano progreso įvertinimas – rugsėjį po 16 metų pastangų oficialiai susitarta pradėti derybas dėl narystės pasaulinėje prekybos organizacijoje.

Tačiau yra vienas “bet”: spaudos ir žodžio laisvė Kazachstane, regis, nedaug pasistūmėjo į priekį, nors kai kurie ekspertai mano, kad ji yra didžiausia, jei Kazachstaną lygintume ne su posovietinėmis šalimis, o su kitomis islamo valstybėmis visame pasaulyje.

Čia derėtų atkreipti dėmesį, kad energinių išteklių turtingas Kazachstanas užsienio partnerius domina, nepaisant visų paminėtų neigiamų aspektų, ir tai analitikus verčia sunerimti, kad demokratijos Kazachstane dar ilgai nebus.

Kazachstano analitikė Vera Tkačenko įsitikinusi, kad Kazachstanas tebėra autoritarinio, nors ir sušvelnėjusio režimo šalis.

Kyla klausimas, kas nulėmė tokį skirtingą visų 15-os sovietinių respublikų išsivystymo lygį. Išsamiau šias valstybes nagrinėjantys mokslininkai daro išvadą, kad tam įtakos turėjo skirtingas šių valstybių gyventojų mentalitetas, kitokios istorinės tradicijos, kitoks valstybingumo suvokimas, kitokia nacionalinė tapatybė, kitokia religija, kitoks politinis režimas, kitoks požiūris į darbą, reikšmingos įtakos, matyt, turėjo ir geopolitinė situacija. Juk subyrėjus Sovietų Sąjungai  vienose valstybėse vyko pilietiniai karai ir tai stipriai stabdė šių šalių pažangą, o kitose jokių karų nekilo.