"Veido" archyvas

“Vėjas mano akys” – trečiasis Sigito Parulskio romanas

Kai nepriklausomybės laikų pradžioje jaunas, pasiutęs, jau pripažintas ir dar daugiau žadantis rašytojas Tomas Arūnas Rudokas išleido komercinį romaną “Poetas ir prostitutė”, literatūrinėje virtuvėje kilo nemenkas šurmulys. Vieni smerkė Tomą aiškindami, kad jis pats yra savo talentą pardavinėjanti prostitutė, kiti pavydėjo autoriui lengvai uždirbtų pinigų. Laikai, kai ant laikraštinio popieriaus spausdintos knygos būdavo perkamos dešimtimis tūkstančių, lyg tyčia slinko į pabaigą. Kolegos, per ilgai tobulinę savo kūrinius ir tikėjęsi, kad dėl jų keldami kainą tarpusavyje varžysis ant kojų besistojantys privatūs leidėjai, liko graužti nykščio ir buvo priversti atsisveikinti su savo šedevrais už palyginti kuklius honorarus.

Dabar, kaip sakoma, – natiurmortas iš tos pačios virtuvės beveik po dvidešimties metų. Ant stalo garuoja šviežutėlis tos pačios kartos pasiutėlio, o dabar Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sigito Parulskio atostogų romanas “Vėjas mano akys”. Vėjo – nulis metrų per sekundę: nei kas smerkia, nei pavydi. Tobulai abejingas “still life”.

Detektyvo chemija

Anotacijos žada “detektyvinę istoriją su avantiūrinės, nuotykinės formos elementais”. Apgauna, kaip visada. Iš detektyvo žanro šmėkščioja nebent vienas tai dingstantis, tai vėl keistose vietose atsirandantis lavonas, akmenų čiulpimo meditaciją praktikuojantis mafijos bosas, pora kvailokų jo parankinių ir juo toliau, tuo dažniau smilkinį kutenantis ginklo vamzdis. Nūdienos literatūrinės virtuvės praktikoje tai galima vadinti gliutomatiniais prieskoniais, beriamais į du trečdalius leidėjams siūlomų romanų. Kitokių šie paprasčiausiai nevirškina.

Bet kuo gi kvepia tikrasis “bazinis” S.Parulskio verdamas sultinys? Kvepia Graikija. Ne ta, kuriai priklauso tipiška atostogautojų sala su barais, grotomis, marinomis ir pakrantėse rūdijančiais laivais, o senovės Graikija – su Homeru, Odisėju, Charonu ir, žinoma, Penelope. Žodžiu – įprastais šio autoriaus intelektualinio šaldiklio personažais.

Odisėjas geria lygiai taip pat, kaip ir kitų S.Parulskio romanų herojai. Skirtumas toks, kad Graikijoje. Sugėrovams sakosi esąs čiuvašas iš Čeboksarų ir tautinės savasties primygtinai stengiasi nedemonstruoti. Užuominų apie Lietuvą romane reta, kaip ir posovietinių kompleksų ženklų.

Tarp Sofijos ir Penelopės

Argi ne toks turėtų būti “žmogus iš niekur” – tipiškas euroromano herojus, besiblaškantis po nykų atpažinimo ženklus praradusį pasaulį? Odisėjas, dar galintis regėti, bet niekur neįžvelgiantis prasmės krislo. Praradęs motiną, nekenčiantis savo tėvo. O dar labiau – rusų ir “trijų karalių”: Markso, Engelso, Lenino.

Persekiojamas lavonų beigi plėšikų prabangiose jachtose Odisėjas galiausiai išgyvena realistiškai menkai įtikinantį, tačiau mitologiniu požiūriu tvarkingą virsmą: veda jam palankią salos kekšę Penelopę ir su ja susilaukia sūnaus – suprantama, Telemacho. Gyvena tyliai ir laimingai, tikina po ilgų klajonių pagaliau atradęs šviesą. Nenustebčiau, jei Homeras, be kurio žinios šioje saloje nė plaukas nenukrinta, galiausiai jį įsisūnytų.

Nusišovusio filosofo teorijos apie tai, kad žmonės arba augina vaikus, arba dulkinasi ir šių dviejų sričių suderinti niekaip nepavyksta, pasmerktos dūlėti nesubrendėlio praeityje. Tiesa, fabulininkas Homeras prisipažįsta svarstęs, kurią moterį skirti atklydusiam Odisėjui: išmintingąją Sofiją ar ištikimąją Penelopę. Vergiškas nuolankumas paėmė viršų prieš apgaulingai patrauklią laisvą valią.

Daugiau nesakysiu nieko, jei patinka – mitologiniais Minotauro labirintais klaidžiokite patys. Tiesa, šį kartą jie labiau primena kartonines teatro dekoracijas: stipriau stumtelėjus sienos gresia nugriūti. Ir nugrius. Kartą “Užburtojoje fleitoje” mačiau, kaip Taminui neapdairiai atsirėmus į egiptietišką piramidę, šioji ėmė ir pasislinko pusmetriu į šoną.
Betgi atostogų metu priimta keliauti. Kam salomis, kam piramidėmis, o kam tik puslapiais.