"Veido" archyvas

Tikriausiai niekas nesusimąsto, kutenti savo vaiką ar ne? Aišku, kad taip! Bet va, kaip rodo nemažai tyrimų, vaikas šypsosi ne todėl, kad jam labai patinka, o tiesiog dėl to, jog jam smagu su jumis bendrauti! Jei vaikas šypsosi, juokiasi, mums automatiškai atrodo, kad jam linksma.

Kur tiesa? Matyt, kaip visada, kažkur per viduriuką. Viena vertus, juk nekankiname mes savo vaikų. Kita vertus, niekas nepaneigs, kad kartais lazda yra perlenkiama. Viename forume net 95 proc. apklaustų tėvų tvirtina, kad kutenimą prisimena kaip vieną vaikystės klaikybių.

Kutenti ir dar kartą kutenti!

• Humoro jausmo pradmenys. JAV mokslininkų teigimu, kai kūdikis pradeda įsisavinti emocijas, kutenimo sukeltas juokas tampa viena pirmųjų jo reakcijų į aplinkinį pasaulį. Vėliau šis refleksas pereina į humoro jausmą, kuris savo ruožtu padeda vaikui adaptuotis jį supančiame pasaulyje. Lengvai pralinksminamas vaikas dažniau užmezga stiprius draugystės ryšius, yra mėgstamas draugų, užaugęs gerai sutaria su kolegomis darbe, sugeba valdyti stresą, konfliktus, mažiau kenčia nuo depresijos. Humoro jausmas taip pat siejamas su intelektu, pasitikėjimu savimi, kūrybingumu ir problemų sprendimu. Kai vaikas supranta pokštą, tai ženklas, kad vystosi reikšmingi jo protiniai įgūdžiai. Dažnai su vaikais besijuokiantys tėvai supranta, kad humoras – neįkainojamas auklėjimo įrankis, jį galima pasitelkti drausminant be jokių konfliktų. Neatmetama galimybė, kad kai kurie žmonės per daug uždari, niūrūs, nesuprantantys juokų tik dėl to, kad juos vaikystėje per mažai kuteno.

• Geros nuotaikos nebūna per daug. Vaikų ir tėvų pasikutenimas gerai nuteikia ir sukuria linksmą nuotaiką, kurios įprastoje kasdienybėje nebūna per daug. Tai stiprina vaikų ir tėvų ryšį (naudinga santykiams), sukelia teigiamų emocijų (naudinga psichikai, asmenybei). Kūno sąlytis – prisilietimai, apkabinimai, bučiniai, paglostymai, kutenimas – ypač svarbus vaikams.

• Mažina įtampą. Kutenimas – gera priemonė nuleisti garą, nukreipti mintis ir t.t. Taigi tam tikru požiūriu tai neblogas poilsis.

• Auklėjimas švelnumu. Žmogus, nepatyręs švelnumo, yra dirglus, jaučiasi vienišas ir niekam nereikalingas, užauga silpnos sveikatos, neretai turi psichologinių bėdų (nepasitiki savimi, jaučia nerimą, depresiją, kurią dažnai lydi alkoholizmas, agresija ir pan.). Taigi teigiamos emocijos ir auklėjimas švelnumu yra labai svarbūs! Gerų auklėjimo rezultatų galima pasiekti tada, kai vaikas žino, jaučia ir tiki, jog yra MYLIMAS, ir artimi žmonės jį priima tokį, koks jis yra. O tas žinojimas tikrai padidėja, kai esti pakankamai švelnaus fizinio sąlyčio.

• Stimuliuojamos smegenys. Majamio universiteto pediatrijos skyriuje jau kelerius metus atliekamos kutenimo procedūros. Naujagimiams tris kartus per dieną atliekami penkias minutes trunkantys kutenimo seansai. Amerikos gydytojų nuomone, kutenant suaktyvėja sensorinės reakcijos ir stimuliuojama galvos smegenų veikla. Kitaip tariant, tokie vaikai užaugę būna protingesni.

Kutenti – tai kankinti!

Dar Renė Dekartas manė, kad kutenimo prigimtis yra metafizinė, nes sukelia ir dvasios, ir kūno kančią arba “malonumą, nepaneigiantį kančios”. Viduramžiais kutenimas buvo tapęs baisiu kankinimo būdu. Pasirodo, ilgai kutenamam žmogui traukuliai ir juokas sukelia siaubingą skausmą ir kvėpavimo takų spazmus. Kutenimas neįtikėtina jėga persmelkia visą kūną, sukelia mėšlungį, žmogus krinta ant žemės ir miršta nuo oro trūkumo. Inkvizitoriai kankiniui kutendavo jautrias kūno vietas rankomis arba plunksnomis.

Kartais pėdas įtrindavo drėgna druska ir prie aukos pastatydavo ožką, kad gyvūnas laižytų skanumyną nuo pėdų šiurkščiu liežuviu, o kutenamas nelaimingasis tuo tarpu net raitydavosi. Savo darbą atlikdavo ir smulkus vabaliukas, uždengtas kevalu – po poros valandų šis kutenimas tapdavo toks nepakenčiamas, kad kankinys dėl visko prisipažindavo.

Kas per daug – tas nesveika

Geriausi patarimai visad atrodo labai nuvalkioti, bet ir šiuo atveju nieko naujo neišrasime. Tiesiog neperlenkite lazdos! Kutenkime savo mažuosius, tačiau įsijautę nepamirškime, kad efektas, kurį norime pasiekti, tai ne dūstantis vaikas, klykiantis: “Gana!” Įsidėmėkime šiuos siūlymus:

• Stimuliuoti yra gerai, bet trumpą laiką. Na, minutę ar dvi. Kai tik vaikas jau sukasi nuo kutenimo, reikia liautis.

• Juokas – ne rodiklis, kad vaikui gera. Suaugusieji įsitikinę, kad pastebės, kada vaikas norės baigti, bet dažnai mažieji tarsi pakliūva į spąstus. Juokas – automatinė reakcija į kutenimą. Vaikas gali tiek juoktis, kad net negalės paprašyti liautis.

• Tėvams patinka kutenti, nes tai – tiesus kelias prajuokinti ir pralinksminti vaiką. Juk užlieja malonus jausmas, kad vaikas yra laimingas ir myli mus. Iš tiesų, kutenimo priešininkų nuomone, yra vertingesnių alternatyvų (nors joms reikia daugiau laiko ir pastangų). Pavyzdžiui, kurkite juokingą pasaką, žaiskite gaudynių, slėpynių, jodinėkite ant nugaros ir t.t.

• Pats prašosi. Sakoma: kaip gali kenkti, jei vaikai patys prašosi būti kutenami? Argumentai: vaikas nori bet kokia kaina būti artimas, teikti tėvams malonumo. Be to, kai kurie jau suaugę sako, kad tai buvo vienintelis būdas pritraukti tėvus. Tokie vaikai kutenami dažnai dar ir dirbtinai, perdėtai kvatojasi, norėdami įsiteikti tėvams.

• Kutenimas nebūtinai turi virsti užkutenimu. Geriausia tiesiog pirštų galiukais liesti vaiką arba net neliesti, bet sakyti, kad jį niurkote, kutenate ir t.t. Galima žaisti žaidimą “Stop”: vaikas užsimerkęs bando atspėti, kada kutenantys mamos pirštai palies vidinį alkūnės linkį. Arba žaiskite “Vorą” – abiejų rankų nagais kilkite nuo pėdos ligi šlaunies, o vaikas turi nesusijuokti – praplyšęs juokas ir reikš, kad gana.

Nepalikime be nieko…

Vaikams itin svarbus fizinis sąlytis. Šį faktą puikiai žino visi, kurie nors kiek domisi tėvyste. Fizinis ryšys, artumas – puikus būdas parodyti savo meilę. Žmogaus kūnas turi daug jautrių vietų, įvairus elgesys gali sukelti juoką: na, tarkim, vieni vaikai labai mėgsta ir krykščia, kai purškiate jiems į pilvą, kiti – kai “valgomi” jų pirštukai ir pan.

Atkreipkite dėmesį į tai, kada jau reikia sustoti. Geriausiai vaiką visaip “kutulioti” su pauzėmis, paniurkom ir žiūrim – jei vaikas laukia, o gal net sako DAR, kodėl nepakartojus dar truputėlį. Bet jei vaikas sukasi, keičia padėtį – geriau jo nebekutenti.

Vienas perspėjimas. Tiesiog nesiliaukite žaidę su vaiku, kai jis nebenori būti kutenamas, nes iš tiesų jam gali imti atrodyti, kad tik kutenamas gaus jūsų dėmesio: juk dar galite pagaudyti, pajodyti ant nugaros, tiesiog pažaisti ką nors drauge. Tada vaikas supras, kad kutenimas – tik vienas iš daugybės būdų leisti laiką kartu su tėvais!

Taigi būkime sąmoningi tėvai. Žinoma, neįmanoma iki smulkmenų apgalvoti kiekvieno poelgio, be to, privalo likti vietos spontaniškumui, bet labai svarbi yra pusiausvyra.