Šiemet į euro zonos klubą įstojusi Estija sulaukė prieštaringų vertinimų, kad eurą įsivedė būtent tada, kai euro zona išgyvena neramius laikus, o metų metais išlaidavusios ir didžiulę skolų kuprą sukaupusios Pietų Europos šalys sunkiai tvarkosi su viešųjų finansų problemomis. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas Estijai šia proga nusiuntė ir sveikinimą, ir užuojautą.

Estijos finansų ministras Jürgenas Ligi “Veidui” tvirtina, kad visos šalys, stodamos į Europos Sąjungą, įsivesti eurą pažadėjo taip greitai, kaip tik įmanoma, o abejonės, ar dabar laikas stoti į euro zoną, yra nesąžiningos – ieškoti tik pelningumo iš euro įvedimo nesolidaru.

Kita vertus, J.Ligi pripažįsta, kad taupioji Estija nėra laiminga dėl dabar tekusių naujų pareigų remti bėdos ištiktas išlaidžias euro zonos nares. “Nėra normalu, kad skurdi šalis turi remti kitą, kuri, pavyzdžiui, moka dideles pensijas”, – teigia J.Ligi, leidinio “The Banker” išrinktas geriausiu praėjusių metų Europos finansų ministru. Šio įvertinimo Estijos finansų ministras sulaukė už tai, kad per didžiulį ekonomikos nuosmukį gebėjo suvaldyti valstybės biudžeto deficitą. J.Ligi sako besidžiaugiąs šiuo įvertinimu, nes sunkmečiu elgėsi drąsiai, o biudžeto karpymai niekam nepatinka – taip elgdamasis asmeniškai prarandi daug.

Pokalbį su Estijos finansų ministru J.Ligi pradėjome nuo euro įvedimo pasekmių šalyje.

VEIDAS: Estijos finansų ministerija patikino, kad įsivedus eurą kainos nekils, tačiau padėtis priešinga – kainos kyla. Kodėl? Kaip kovosite su kainų didėjimu?

J.L.: Vyriausybė negali sustabdyti kainų didėjimo. Ji gali tik užtikrinti konkurencinę aplinką, išlaikyti subalansuotą biudžetą ir kontroliuoti kelias kainas, tokias kaip elektros energijos. Infliaciją didina pasaulio rinkoje kylančios maisto ir degalų kainos, o šių prekių proporcija mūsų prekių krepšelyje yra didesnė negu turtingose šalyse.

Estijoje vidutinė infliacija pernai buvo 3 proc. Tai ne tiek daug, bet ji gerokai padidėjo nuo rudens, kai tarptautinės kainos paveikė mažmenines kainas. Mes stengiamės išaiškinti žmonėms, kad euras neturėtų būti kaltinamas, jei didėja infliacija. Euras – tik labai menka priežastis, turinti trumpalaikę įtaką. Ilgalaikėje perspektyvoje infliacija vėl sumažės.

Be to, šimtai verslininkų prisidėjo prie savanoriško susitarimo, žadėdami nekelti kainų dėl euro įvedimo. Buvo teigiama, kad tie, kurie pažeis šį susitarimą ir kels kainas, gali būti nubausti. Bet iš tiesų niekas negali būti nubaustas dėl kainų kėlimo – sukčiaujančius nubaus vartotojai, o ne vyriausybė.

VEIDAS: Pasaulio ekonomistai labai skirtingai vertina Estijos sprendimą stoti į euro zoną dabar, kai kelios jos narės susiduria su rimtomis viešųjų finansų problemomis ir sklando daug kalbų apie euro krizę. Lenkija ir Čekija pareiškė, kad planuoja neskubėti įsivesti euro ir laukti, kas nutiks. Kodėl nusprendėte stoti į euro zoną pačiu neramiausiu metu?

J.L.: Šita nuomonė šalių, kurios nesugeba atitikti Mastrichto kriterijų, yra juokinga. Nėra geresnės alternatyvos, kaip bendra Europos valiuta. Toks yra bendras sutarimas, o į ES stodamos šalys pažadėjo kuo greičiau prisidėti prie euro zonos.

Zlotas per krizę buvo devalvuotas trečdaliu, ir lenkai išlošė. Žinoma, didesnės ekonomikos šalims, tokioms kaip Lenkija, lengviau. Estijoje net nebuvo galvojama apie valiutos devalvavimą, nes nebūtume sugebėję importuoti nei maisto, nei kuro. Mes pažadėjome nedevalvuoti valiutos dar 1992 m., kai įvykdėme pinigų reformą, susiejome kronos ir euro kursą, įvedėme valiutų valdybos modelį. Mes priėmėme sprendimą – kronos ir euro kursas buvo fiksuotas, daugiau kaip 70 proc. eksporto keliauja į ES, mūsų paskolos daugiausia eurais, todėl kalbos apie tinkamą ar netinkamą laiką įsivesti eurą yra juokingos.

Nejuokingos tik problemos tam tikrose euro zonos šalyse. Jos turi atlikti savo namų darbus ir išeiti iš paskolų krizės. Visos šalys turi konsoliduoti biudžetus ir pasiekti biudžeto perviršį, kad galėtų mokėti paskolas.

O kalbos apie tinkamą laiką eurui įsivesti netgi nesąžiningos, nes visos šalys gauna naudos iš vienos stabilios valiutos Europoje. Galvoti apie laikus, kada pelninga būti europiečiu, o kada ne, siekti iš ES tik komforto ir negalvoti apie solidarumą – neteisinga.

VEIDAS: Dabar, kai Estija tapo euro klubo nare, atsirado ir naujų pareigų. Pavyzdžiui, Estija turi prisidėti prie euro zonos stabilumo fondo, ir jei kuriai nors narei prireiks pagalbos, turėsite garantuoti apie 800 mln. eurų paskolą. Kur Estija gaus tokią pinigų sumą? Ar tai nėra per sunki užduotis šaliai – mažai ir skurdžiai, palyginti su kitomis Europos valstybėmis?

J.L.: Į stabilumo fondą turime įnešti proporcinę dalį lėšų. Mes turime rezervų, taip pat galime skolintis, nes mūsų valstybės skolos našta yra tik 7 proc. BVP – mažiausia ES. Mums tai nebūtų finansinė problema. Dalyvauti stabilumo fonde nereiškia mokėti pinigus – mes suteikiame garantiją, ir tos šalys, kurios gaus paramą, vieną dieną ją grąžins su procentais.

Bet, žinoma, mes nesame laimingi. Tai bendra politika, mes pažadėjome joje dalyvauti, bet primygtinai reikalaujame, kad visos tos šalys, kurios gauna paramą, pirma atliktų savo namų darbus. Nesame laimingi ir dėl pernelyg turtingų socialinių programų šalyse, kurios prašo paramos. Aišku, jog nėra normalu, kad skurdi šalis turi remti kitą, kuri, pavyzdžiui, moka dideles pensijas. Bet mes suprantame sunkumus ir stengiamės padėti.

VEIDAS: Kokią įtaką euro įvedimas Estijoje turės Lietuvai ir Latvijai? Kai kurie ekonomistai tvirtina, kad Estija susisems visas regiono užsienio investicijas.

J.L.: Aš taip nemanau. Mes visada turėjome daugiau užsienio investicijų nei Lietuva ir Latvija. Mane informavo, kad kai Estija 2009 m. pabaigoje davė žinią, jog yra Baltijos šalis, kuri prisijungs prie euro zonos, bendras pasitikėjimas mūsų regionu gerokai išaugo. Ir mes tikime, kad Estija yra geras pavyzdys Baltijos šalims dėl biudžeto subalansavimo. Mums kartu tai daryti lengviau. Juk Lietuvoje lengviau paaiškinti konsolidacijos priemones, nurodant Estijos ar Latvijos pavyzdį.

VEIDAS: Dabar, kai įsivedėte eurą, kokių kitų žingsnių ir reformų imsitės, kad pasivytumėte Vakarų Europos gyvenimo lygį?

J.L.: Dirbsime ir vykdysime atsargią mokesčių bei socialinę politiką – reikia vengti besaikių programų, pernelyg didelio biudžeto deficito. Svarbi ir paskolų, investicijų politika, išsilavinimas. Turime būti bent jau tokie pat protingi kaip Vakarų europiečiai, bet mokytis iš jų klaidų. Europoje skolos našta siekia 85 proc., tad aišku, kad taip nebus nuolat. Jie turi kelti mokesčius, kovoti su paskolomis ir negali vystytis. Mes turime pranašumo. Galime priimti protingesnius sprendimus, nei jie priėmė prieš dešimtmetį ar prieš dvejus trejus metus.

VEIDAS: Ministre, pareiškėte, kad Estijoje recesija jau baigėsi. Kaip estai gyvens 2011 metais? Ar dar karpysite išlaidas ir smarkiai taupysite, o gal elgsitės priešingai?

J.L.: Visada turime optimizuoti savo išlaidas ir stengiamės tą daryti. Tačiau nieko nenorėčiau išskirti, nes šiemet Estijoje vyks rinkimai ir politikos kryptys iš naujo bus apibrėžtos kovą. Niekada nežinai, kokie prioritetai bus pasirinkti.

VEIDAS: Nedarbas Estijoje vis dar labai didelis. “Eurostato” duomenimis, jis siekia 16 proc. Kaip spręsite šią problemą?

J.L.: Ją spręs ekonomika ir, aišku, aktyvi darbo rinkos, investicijų politika. Nedarbas Estijoje mažėja nuo kovo pabaigos. Registruotas nedarbas krito 4,5 procentinio punkto – nuo 14,6 iki 10,1 proc. Aišku, yra problemų, kurias reikia spręsti, nes daugybė bedarbių nesugeba rasti darbo. Daugeliu atveju išeitis yra kvalifikacija, nes jaučiamas kvalifikuotų specialistų trūkumas. Taigi susiduriame su struktūrinio nedarbo problema ir negalime greitai jos išspręsti. Bet nedarbas tikrai mažėja.

VEIDAS: Lietuva, Latvija ir Estija 2005–2008 metais augo sparčiausiai Europoje. Kita vertus, šių šalių ekonomika smarkiausiai krito sunkmečiu. Jūsų vertinimu, kokią vietą Europoje užimsime artimiausiu metu?

J.L.: Esu įsitikinęs, kad ateityje sugebėsime išvengti nepasitikėjimo regionu. Jei kalbame apie Lietuvą ir Latviją, tai priklausys nuo tolesnės politikos – ar sugebėsite išlaikyti kelią, kuriuo dabar einate, ir toliau mažinti biudžeto išlaidas, nepasiųsite rinkoms neteisingos žinios. Tada mes visi turėsime didelį pranašumą, vėl būsime greičiausiai augančios ekonomikos šalys Europoje. Žinoma, tai labai priklauso nuo eksporto rinkų, nes ekonomikos augimą varo eksportas.

Prognozės rodo, kad Estija atsigauna greičiau, bet Latvija ir Lietuva seka įkandin.

VEIDAS: Ar sugebėsime vėl tapti Baltijos tigrais?

J.L.: Turime būti atsargūs, nes jau patyrėme neproporcingą augimą, tad neturėtume šokti į viršų per greitai. Mums reikalingas nuoseklus augimas – be bumo, be besaikio vartojimo ir paskolų, priešingu atveju vieną dieną vėl krisime. Privalome išvengti burbulų, ir dabar visi turime kur kas daugiau patirties, kaip tai padaryti.

VEIDAS: Gerais laikais Estija kasmet surinkdavo perteklinį biudžetą ir buvo sukaupusi nemažus rezervus. Kiek šių rezervų dar liko?

J.L.: Dauguma rezervų vis dar išsaugoti, bet šiais metais mes tikriausiai naudosime šiek tiek daugiau paskolų negu rezervų. Turime sutartis dėl paskolų su Europos investicijų fondu, kurio pinigai labai pigūs. Šiemet mes jais naudosimės, todėl valstybės skolos našta keletu procentų padidės.

VEIDAS: Dabar, kai Estija įsivedė eurą, ar vis dar jaučiatės Baltijos šalimi, o gal jau labiau Šiaurės?

J.L.: Mes visada jautėmės esą per vidurį. Turime labai daug bendro su Suomija ir Skandinavija, bet, žinoma, turime ir labai geras kaimynes. Yra skirtumų tarp mūsų visų ir negalima nubrėžti ribos. Pagal fiskalinę politiką mes tikrai esame Šiaurės šalis, nes turime sukauptų rezervų ir subalansuotą biudžetą. Tačiau manau, kad požiūris pasikeitė ir Baltijos šalyse. Aš kviesčiau Baltijos šalis būti labai konservatyvias ir taupias. Yra aiškių ženklų, kad tai jau vyksta, bet tam reikia laiko.