Rugsėjo 11-ąją Vilniuje koncertuos Laurie Anderson – tai bus vienintelis šios įvairialypės atlikėjos pasirodymas Baltijos šalyse.

Amerikietė Laurie Anderson jau daugiau nei tris dešimtmečius visame pasaulyje muzikos ir meno mėgėjus kviečia į kaleidoskopą primenantį ir gal net šiek tiek šizofrenišką savo kūrybos pasaulį. Mat kartais sudėtinga netgi patikėti, kad visus albumus, koncertus, parodas, filmus, piešinius, performansus bei kitas meno formas įgavusius kūrinius galėjo sukurti viena asmenybė.
Šiemet 65 metų jubiliejaus sulaukusi L.Anderson ne tik kuriapoeziją, muziką bei ją atlieka, bet ir vaidina, režisuoja filmus, kuria skulptūras, muzikos instrumentus, taip pat rašo straipsnius. Vis dėlto svarbiausia, kad ji nesudeda rankų ir toliau ieško naujų meninių išraiškos formų, kurios padėtų publikai geriau suprasti jos, kaip menininkės, filosofines įžvalgas.
Nors L.Anderson kūryba dažnai peržengia avangardo ir dažnai nubrėžia naujas ribas, pati menininkė mąsto labai racionaliai, todėl jos kūryboje didžiulę reikšmę turi tekstai. Tiek devintojo dešimtmečio pradžioje, tiek prieš porą metų sukurtose dainose L.Anderson išradingomis metaforomis kalba apie aktualius dalykus – vartotojišką visuomenę, geopolitinę padėtį, žmonių tarpusavio susvetimėjimą. Kartais atrodo, kad kiekvienas jos sumanytas kūrinys yra tarsi pašaipi pastaba šiandienos pasaulio paraštėse.

Simfonijos automobiliams ir šunims
L.Anderson gimė 1947-aisiais Čikagos priemiestyje. Baigusi mokyklą įstojo į Millso koledžą Kalifornijoje, tačiau baigė Barnardo koledžą, kuriame studijavo meno istoriją, o 1972 m. gavo skulptūros magistro diplomą Kolumbijos universitete Niujorke. Šiame didmiestyje kaip katile virė daugybė įvairiausių subkultūrų ir keisčiausių menininkų – iš jų jaunąją L.Anderson ypač sužavėjo fluxus judėjimas, todėl ji gan greitai pradėjo jaustis Niujorko avangardinėje scenoje tarsi žuvis vandenyje. Nepraėjus nė dešimčiai metų nuo pirmųjų kūrinių, “New York Times” rekomendavo pamatyti jos pasirodymų “kiekvienam, bent kiek besidominčiam, kurlink juda šiuolaikinis Amerikos menas”.
1969-aisiais, dar mokydamasi universitete, ji sukūrė pirmąjį savo performansą – simfoniją “An Afternoon of Automotive Transmission”, kuri buvo atliekama automobilių signalais ir kitomis akustinėmis detalėmis.
Kitas įsimintinas ankstyvosios L.Anderson kūrybos darbas “Duets on Ice” – performansas, kurio metu menininkė griežė smuiku apsiavusi dviejuose ledo gabaluose įšaldytomis pačiūžomis, ir pasirodymas vykdavo tol, kol ištirpdavo visas ledas.
Jos pomėgis šokiruoti neišblėso ir iki šiol – 2010-aisiais atlikėja pristatė kūrinį “Music for Dogs”, kurio dalis muzikos atliekama aukšto dažnio garsais, girdimais tik šunų.
Nors muzika yra rišamoji medžiaga, kuri sieja daugumą jos kūrinių, tačiau neturėdama muzikinio išsilavinimo L.Anderson aktyviai naudojo ir kitas išraiškos formas – vaidybą, vaizduojamąjį meną ir poeziją. Tekstas ypač svarbus šiai menininkei, kurios kiekvienas albumas ar daina yra tarsi pasakojimas – galbūt iš pirmo žvilgsnio padrikas ir chaotiškas, tačiau radus raktą jos metaforoms atveriantis gilias įžvalgas.
Talentingoji L.Anderson greitai rado bendrą kalbą su panašiai mąstančiais iškiliausiais to meto JAV kontrkultūros kūrėjais – Williamu Burroughsu, Phillipu Glassu, Franku Zappa, Timothy’u Leary’u, Johnu Cage’u, Allenu Ginsbergu. Per visą savo karjerą menininkė dirbo ir su kitomis pasaulio kultūrinį žemėlapį formuojančiomis asmenybėmis – Brianu Eno, Peteriu Gabrieliu, Jeanu Micheliu Jarru bei savo vyru Lou Reedu.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje L.Anderson kurį laiką dirbo su amerikiečių komiku ir antihumoristu Andy Kaufmanu – tapo pagalbininke per jo pasirodymus. Ryšys buvo gan stiprus, mat iki šiol menininkė ypač šiltai atsiliepia apie šį laikotarpį – A.Kaufmanas ypač mėgo kurti netikėtus ar net šokiruojančius performansus.

O Supermene!
Deja, pirmieji L.Anderson įrašai iki šiol išbarstyti po atskirus menininkų kūrinių rinkinius arba yra visai neišleisti, mat dauguma jų buvo kuriama specialiai įvairioms parodoms ar pasirodymams. Vis dėlto dauguma savo pažintį su L.Anderson kūryba pradėjo nuo žymiojo kūrinio “O Superman”, išleisto 1982-aisiais. Šį singlą išpopuliarino žymusis “BBC Radio One” muzikinių radijo laidų vedėjas Johnas Peelas, kuris muzikos pasaulyje buvo žinomas kaip jaunų talentingų grupių atradėjas, padėjęs iškilti ne vienai roko ir elektroninės muzikos žvaigždei.
Neilgai trukus, kai J.Peelas pradėjo sukti šį L.Anderson kūrinį, daina užėmė iki tol avangardiniams kūriniams dar nematytą antrą vietą Didžiosios Britanijos topuose. Beveik iš karto su menininke sutartį septyneriems albumams pasirašė įrašų studija “Warner Bros. Records”, kuri išleido pirmąjį populiarų dainininkės albumą “Big Science”.
Iš tiesų “O Superman” daina buvo viena daugelio gigantiškoje aštuonių valandų trukmės solo operoje “United States”, kurioje susipynė tekstas, instrumentai, vaizdo projekcijos bei įvairiai kraipomas menininkės vokalas. Galima daryti prielaidą, kad ši opera buvo tarsi socialinis komentaras televizija maitinamai Ronaldo Reagano Amerikai bei sparčiai technologijų plėtrai, tačiau nė pati L.Anderson dažnai negali paaiškinti, kas vyksta per jos pasirodymus.
Albumų gausa menininkė savo gerbėjų niekada nelepino – kiekvienas darbas buvo rengiamas itin stropiai. Po “Big Science” šlovės kitas albumas “Mister Heartbreak” išėjo praėjus dvejiems metams, o “Strange Angels” teko laukti iki 1989 m. Mat L.Anderson prieš įrašydama jį mokėsi dainavimo ir šis darbas išėjo ypač melodingas bei kontrastuojantis su labiau “kalbančio” dainavimo pripildytais pirmaisiais kūriniais.
Kiti dėmesio verti jos albumai, kuriuos būtina išgirsti, yra “Bright Red” (1994), “The Ugly One with the Jewels and Other Stories” (1995) bei prieš dvejus metus išleistas kritika įkrautas “Homeland”.

Eksperimentiniai instrumentai ir NASA
Visa L.Anderson kūryba yra prisodrinta eksperimentų su technologijomis – ji buvo viena pirmųjų atlikėjų, noriai pradėjusių naudoti sintezatorius, kitus elektroninius muzikos instrumentus bei vokalą iškreipiančius filtrus. Jos mėgstamiausias efektas, L.Anderson vokalą paverčiantis žemu vyrišku ir šaltu balsu, muzikantės šmaikščiai vadinamas “vyresnybės balsu” (angl. Voice of authority). Jis simbolizuoja valdžią, sąžinę ar kitą žmogų sudrausminantį bei jį įkalinantį veiksnį. Šiandien šis balsas yra tapęs Fenway’aus Bergamoto personažu, kurį ant “Homeland” viršelio suvaidino pati muzikantė.
Be to, ji yra viena nedaugelio muzikantų, kuriančių naujus instrumentus – per kiekvieną L.Anderson pasirodymą publika nustebinama muzikiniais eksperimentais.
Žinomiausias muzikantės sukurtas instrumentas yra elektrinis “tape bow” smuikas, kurio smičiuje ašutus atlikėja pakeitė magnetine juostele su įrašyta muzika. Braukiant per smuike įtaisytą garsą atkuriančią galvutę, girdimas juostelėje įrašytas muzikinis fragmentas – nuo braukimo greičio priklauso tai, ką girdi publika.
Dar vienas žinomas instrumentas – “Talking Stick” (kalbanti lazdelė), kuris gali įrašyti bet kokį garsą, vėliau jį suskaidyti į mažyčius segmentus ir juos atkurti įvairia tvarka. Šiuo instrumentu L.Anderson publikai įprastus garsus pateikia visiškai kitaip.
O “Head music” instrumentą sudaro maži mikrofonai, išdėstyti apie atlikėjos galvą – jie sustiprina įvairių kūno dalių skleidžiamus garsus, tarkime, kvėpavimą, griežimą dantimis, caksėjimą liežuviu, kurių dažniausiai negirdi kiti žmonės.
Naujausias jos instrumentas, kuriuo L.Anderson ypač džiaugiasi ir kurį demonstruoja per savo koncertus – prietaisas, jos balsą paverčiantis smuiko natomis. Ir tai dar ne viskas, ką tobulėjančios technologijos leis sukurti šiai muzikos išradėjai.
Tarpdiscipliniškumas bei “flirtas” su technologijomis leido L.Anderson pasireikšti kuriant įvairius vaidmenis, ir ne tik muzikos srityje. Ji tapo pirma menininke, dirbusia Nacionalinėje aeronautikos ir kosmoso administracijoje (NASA) – ši patirtis ją įkvėpė sukurti “The End of the Moon”, depresyvią muzikinę meditaciją rugsėjo 11-osios įvykiams prisiminti. 2010-aisiais teatrališkas jos darbas “Delusion”, skirtas motinos mirčiai atminti, buvo atliekamas  Vankuverio žiemos olimpinių žaidynių atidarymo metu.
“Kurti naujus dalykus iš nieko, galvoti apie naujus dalykus – didžiulis džiaugsmas man. Todėl būti menininku yra dieviška patirtis – ir aš tikrai turiu dievo kompleksą!” – taip apie kūrybą kalba L.Anderson, kuri rugsėjo 11-ąją  savo dieviškumu pasidalys ir su Lietuvos publika.

Andrius Jovaiša