Panorėjęs Linas Linkevičius galės būti vienu tų, kurie formuos ne tik užsienio reikalų, bet ir visą Ministrų kabineto politiką.

Tarp Vilniaus ir Briuselio
Su vienu profesionaliausių naujosios Vyriausybės ministrų L.Linkevičiumi Lietuvos diplomatijos vadovo poste siejama nemažai vilčių, ir ne tik Vilniuje. Vienas pirmųjų jį pasveikino Vokietijos, su kuria Lietuva jau seniai siekia suartėti, užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle, sveikinimo laišką su kvietimu atvykti į Varšuvą atsiuntė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, paskutinį kartą dvišaliu formatu su tuomečiu Lietuvos diplomatijos vadovu Vygaudu Ušacku kalbėjęs 2009-ųjų pavasarį.
L.Linkevičiaus karjera Lietuvoje unikali – lygiai dvidešimt metų jis buvo užsiėmęs viena vienintele veikla – gynybos politika. Nuo 1992-ųjų rudens, kai pirmą (ir paskutinį) kartą į Seimą nuo LDDP išrinktas L.Linkevičius buvo paskirtas Lietuvos parlamentinės delegacijos prie NATO vadovu, iki 2012 m. vasaros.
Per tuos du dešimtmečius L.Linkevičius pakaitomis būdavo tai krašto apsaugos ministru pirma Adolfo Šleževičiaus, paskui Lauryno Mindaugo Stankevičiaus Ministrų kabinetuose, paskui Lietuvos ambasadoriumi prie NATO ir Vakarų Europos Sąjungoje, paskui vėl krašto apsaugos ministru nuo liberalų Rolando Pakso ir, kaip nepartinis, Algirdo Brazausko Ministrų kabinetuose, paskui vėl ambasadorius NATO.
Antroji jo komandiruotė į Briuselį užtruko septynerius metus, tad į Lietuvą L.Linkevičius, kaip seniausiai NATO dirbantis ambasadorius, grįžo ne tik iš Lietuvos misijos vadovo, bet ir iš Šiaurės Atlanto Tarybos dekano pareigų. Metus išbuvęs faktiniu premjero Andriaus Kubiliaus patarėju saugumo ir gynybos klausimais (dėl vidaus politinių sumetimų jis skaitėsi visuomeniniu patarėju ir atlyginimą gaudavo kaip URM ambasadorius ypatingiems pavedimams), L.Linkevičius pirmą kartą gavo paskyrimą, nesusijusį su gynybos politika – vadovauti ambasadai Minske.
Šioje tarnyboje L.Linkevičius išbuvo vos tris mėnesius – iki Seimo rinkimų, po kurių iš karto prabilta, kad užsienio reikalų postas atiteksiąs prezidentei Daliai Grybauskaitei iš darbo Briuselyje laikų gerai pažįstamam ambasadoriui. Mat kandidatas į premjerus Algirdas Butkevičius pasakė, jog, siekiant išvengti numanomo konflikto su valstybės vadove, ji galės pasirinkti diplomatijos vadovą. Juolab kad iš grynų saviškių socdemai nelabai turėjo ką pasiūlyti. Tiesa, pats L.Linkevičius, „Prognozių“ paklaustas, kieno ministru jis yra Vyriausybėje – prezidentės ar LSDP – kone pasipiktinęs patikino, jog yra gryniausias savo partijos atstovas ir nieko nežinąs, ką ten kas yra kalbėjęs.
Tačiau tikrovėje ne visai taip. L.Linkevičius, nors formaliai – LSDP narys nuo 2004-ųjų metų, bet faktiškai yra ministras-technokratas, savo partiškumą arba keičiantis pagal poreikius, arba visai jo atsisakantis. Žinoma, savo politine kilme iš komunistinės nomenklatūros (pats jis labai nemėgsta, kai kas nors primena šią jo praeitį ir kone dejuoja: “Na, kiek gi galima?”) natūraliai artimesnis kairiesiems L.Linkevičius įrodė sugebąs dirbti bei puikiai sutarti tiek su liberalais, tiek su konservatoriais.

Tikslas – į NATO
L.Linkevičius politinės karjeros laiptais pradėjo kopti 1993-ųjų rudenį, po Kauno savanorių maišto atsistatydinus nepartiniam, bet dar nuo Sąjūdžio laikų užsilikusiam krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui, kuris metus LDDP Vyriausybėse išdirbo tik todėl, kad sugebėjo įtikinti naująją valdžią, kad be jo NATO netikės komunistų siekiais integruotis į Vakarus. Tad rinkdami jam pamainą, LDDP vadovai ieškojo jauno, lengvai bendraujančio, gerai angliškai kalbančio, gilios nomenklatūrinės praeities neslegiamo žmogaus. Seimo delegacijai prie NATO vadovavęs, tuo metu 32-ejų metų amžiaus L.Linkevičius atrodė esąs idealus pasirinkimas. Ateitis parodė, kad taip ir buvo. Nors tuometis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, senas laivyno karininkas, socialdemokratas Nikolajus Medvedevas, išgirdęs, kas bus krašto apsaugos ministru, susiėmęs už galvos kartojo: “Viešpatie, kur jų protas? Tą vaikigalį?!”
Tačiau “tas vaikigalis” netruko kibti į darbą, turėdamas aiškų tikslą – padaryti viską, kad Lietuvos kariuomenė atitiktų visus NATO standartus ir taptų svariu argumentu motyvuojant mūsų valstybės siekius tapti Aljanso nare.
Vienas pirmųjų uždavinių buvo įvesti kariuomenėje elementarią tvarką, išgyvendinant iš sovietmečio atėjusią ir jau plačiai išsikerojusią “diedovščiną” – jaunų kareivių ujimą. L.Linkevičius įtraukė Seimo narius, sukūrė “pasitikėjimo telefonų” kareivinėse tinklą. Pasiekti rezultatai – pirmas ir didelis privalumas.
Antras – Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo rengimas, trukęs trejus metus ir patvirtintas 1996-ųjų gruodį jau nebe LDDP, o konservatorių valdomo Seimo. Tai pavyko todėl, kad įstatymas, nurodantis, jog Lietuva pasiryžusi tapti NATO nare, buvo rengiamas visų pagrindinių Seimo partijų, o L.Linkevičius buvo vienu pagrindinių tokio tarppartinio bendradarbiavimo iniciatorių.
Trečias privalumas – Lietuvos ginkluotųjų pajėgų įtraukimas į NATO tarptautines taikos palaikymo operacijas. Menant, kokios nuotaikos tuo metu vyravo Seimo valdančiojoje LDDP frakcijoje, pilnoje seno raugo komunistų ir sovietų karo veteranus šlovinančių agrarininkų, L.Linkevičiaus pastangos atrodė tiesiog didvyriškos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.