"Veido" archyvas

Rimantė Šalaševičiūtė kiekvieną savaitgalį sulaukia “svečių iš Meksikos”, kai porą valandų jos negalima trukdyti: moteris mėgaujasi daugelio pašiepiamais serialais. O trys jos anūkai vienbalsiai tvirtina, kad, kai paliko vaiko teisių kontrolierės pareigas, jų močiutė tapo “jėga”! Universiteto lektore tapusi moteris padarė net keletą atradimų, iš kurių svarbiausias: atsidavusi darbui, kadaise per mažai laiko skyrė dukroms.

Vakaras. Negailestingai pusto. Automobilio valytuvai vos spėja nuo lango braukti baltutėlę masę, o slidus, nepažįstamas kelias tamsoje, atrodo, veda į pasaulio kraštą. Kodėl ponia Rimantė apsigyveno tokioje tolybėje, svarstau, įdėmiai stebėdama priekyje raudonuojančius jos automobilio žiburėlius. Jei ne Rimantė ir jos sutuoktinis Ivanas, pasitikę netoli miesto, vargu ar būčiau suradusi kelią. Kai pro pūgos uždangą išnyra jaukus mūrinukas, paaiškėja, kad tas “pasaulio kraštas” ne taip ir toli nuo Vilniaus. Erdvioje, didžiąją dalį pirmojo aukšto užimančioje svetainėje prie stalo žaidžia jaunimas – trys Rimantės ir Ivano anūkai. Kol mudvi susėdame moteriškai paplepėti, Ivanas išskuba gaminti vakarienės. Netrukus įvertinome jo kulinarinius sugebėjimus – kepsnys buvo nepaprastai skanus. Virti valgį šeimininkui ne naujiena. Šeima taip pasiskirsčiusi darbus: Ivanas gamina valgį ir vežioja žmoną į darbą. Kita ruošos dalis gula ant jos pečių. “Net malkų atnešti jis negali, nes jau dešimt metų, kai yra neįgalus”, – paaiškino pašnekovė. Su Ivanu Rimantė gyvena beveik 37 metus. “Visi tie metai praleisti santuokoje. Nebūdavo, kaip kad pasitaiko kitiems, kad išsiskirtume ir vėl susibėgtume, mes visada kartu”, – paaiškino.

Šeima turi tris dukras, tiek pat žentų, 4 anūkus. Dukra Ina 35 metų, Rita – 32-ejų, o Rūtai 25-eri. Visos ištekėjusios. Šeimoje pilna sportininkų: kadaise sportavo Ivanas, dabar tradicijas tęsia dukra Rūta – “Eglės- Šviesos” rankininkė, buvusi ilgametė Lietuvos čempionatų lyderė. Anūkas Dominykas – “Ateities” futbolo komandos vartininkas, kandidatas į Lietuvos jaunių rinktinę. Rimantė gyvena su viduriniosios dukros šeima. Vyriausioji jų dukra turi namus netoliese, už upelio, tad vasaromis ar per išeigines po keletą kartų apsilanko pas mamą. Jaunėlė su vyru nuomojasi būstą mieste, mat kasdien važinėti iš Vilniaus pas mamą būtų per brangu.

Statė paėmusi paskolą

“Šiame name gyvename penkerius metus. Anksčiau būdavo, kai 66 kv.m. bute glausdavomės 12 žmonių. Todėl nutarėme pasistatyti namą, – pradėjo pasakojimą šeimininkė. – Santaupų beveik neturėjau, ir labai džiaugiuosi, kad išeidama iš darbo Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigoje sugebėjau atiduoti būsto kredito likutį. Namui buvau paėmusi 100 tūkstančių litų paskolą, pardavėme butą, garažą ir savo jėgomis statėmės. Apdailą atliko žentas ir vyras. Beje, kai kadaise pasakiau, kad kraustysimės į nuosavą namą, ne visos dukros sutiko. Šioje vietoje stovėjo senas kolektyvinio sodo nameliukas, kuriame leisdavome vasaras. Bet poilsis ir lieka poilsiu, o kai pagalvoji, kad reiks kasdien iš čia važinėti į darbą ar mokslus… Todėl jauniausia dukra šiek tiek prieštaravo, juk važinėti nemažai kainuoja, tad ji apsigyveno mieste. O štai Rita sako: “Kiek metų veltui praleidome, kad neėmėme paskolos ir nepasistatėme anksčiau”.

Juk gyvendami čia žinome, kad kvėpuojame švariu oru, geriame švarų vandenį, savo daržovės, vaisiai, ir net skalbiniai terasoje išdžiuvę kvepia lauku, sniegu. Ir vaikai žaidžia gryname ore…” Tiesa, planuodama namą Rimantė padariusi vieną klaidą. “Norėjau, kad pirmajame aukšte būtų daug erdvės, kurioje – ir virtuvė. O antrajame aukšte – miegamieji.

Taigi antrajame aukšte neįrengiau virtuvėlės, ir maistą gamintis turime čia, bendroje erdvėje. Tad kartą teko susėsti visiems ir aptarti, kada kuri šeima gaminsis valgį, kad nesusitiktų vienu metu dvi šeimininkės prie tos pačios viryklės. O išeiginėmis dienomis dažniausiai su dukra ruošiame bendrus pietus – tai būna didysis šeimos susėdimas prie stalo”, – džiaugėsi moteris, kuri sako tik visai neseniai supratusi, kad kadaise per daug savęs atiduodavo darbui ir per mažai – vaikams.

Dukra pasiilgo bendravimo

Prisiminimai ponią Rimantę privertė atsidusti: “Anksčiau galvodavau, kad viską atiduodu šeimai, ir nuoširdžiai dūšioje tuo tikėjau! Tik dabar suprantu, kad buvo ne visai taip. Kai suskaičiuoju savo darbo stažą, tuos 36-erius metus, suprantu, kad labiausiai buvau atsidavusi ne šeimai, o darbui. Mano mažylė Rūta (jauniausia duktė, – aut.) ir dabar dažnai primena, kaip stovėdavau prie viryklės, kepdavau kotletus, ji norėdavo pasikalbėti, o aš paduodavau valgyti, suplaudavau indus ir bėgdavau parsineštų darbų dirbti. Nors dabartiniai tėvai per dieną bendravimui su vaikais vidutiniškai skiria 7 minutes, o aš tikrai skirdavau daugiau laiko, bet suprantu, kad to nepakako”.

2010 m. balandžio 8-oji buvo R.Šalaševičiūtės, kaip vaiko teisių kontrolierės, paskutinė darbo diena – pasibaigė penkerių metų kadencija. Tiesa, dirbo penkerius metus ir tris mėnesius.

“Kai išėjau iš vaiko teisių kontrolieriaus tarnybos, turėjau nepanaudotas ketverių metų atostogas. Tad nutariau neieškoti darbo, jei valstybė nepasiūlys man pareigų valstybės tarnyboje, o atsiduoti šeimai. Valiau, tvarkiau namus, langus ploviau, du šiltnamiai – ir ravėdavau, ir deginausi. Visą laiką buvau su Ivanu, dukromis ir anūkais. Štai tada anūkai Dominykas su Mangirdu ir pasakė: “Kaip gerai, kad tu nebe kontrolierė!” Mat visiems triūsiant kieme, jie man paauglių žargonu kažką pasakė, aš, užuot pamokslavusi, kaip reikia bendrauti su vyresniaisiais, atsakiau jiems jų žargonu ir išgirdau aukščiausio laipsnio komplimentą: “Kaip gerai tu čia mus “suvartei”! O juk anksčiau nebūčiau leidusi sau taip kalbėti. Antroji mano pasikeitimą pastebėjo Rūta. Ji pasakė, kad atšilau, ir džiaugėsi, kad dabar galime pasikalbėti visais klausimais… Net anūkėlė džiaugėsi, kad pradėjau kitaip bendrauti, nebesu tokia kieta. Sako, kad esu visai kitas žmogus”. Dabar Rimantė iš tiesų pirmenybę teikia ne darbui, o vaikams. “Jei norime, visi drauge keliaujame, padedu spręsti iškylančias problemas. Antai viena bendrovė Rūtai teikė kabelinės televizijos paslaugas, tačiau nesilaikė sutarties ir netikėtai pakėlė kainas, panaikindama dukrai svarbiausias – sporto programas. O atsisakyti paslaugų dukra negalėjo: bendrovė vis tiek siuntė sąskaitas. Direktorius nepasiekiamas, dukra su jokiu svarbesniu bendrovės asmeniu negalėjo pabendrauti. Paklausė manęs, ar jai samdytis advokatą, kai mama teisininkė? Surašiau bendrovei raštą, ir viskas baigėsi taikiai: bendrovė pasiūlė abi šalis tenkinantį sprendimą, ir dukra toliau liko jų kliente. Kai dirbau Seimo kontroliere, vaiko teisių kontroliere, nesiūlydavau žmonėms eiti į teismą, o rekomenduodavau pirmiau pamėginti klausimus spręsti taikiai. Ir šeimoje stengdavausi nesielgti drastiškai, o ieškoti kompromisų”.

Jei mamos ir močiutės artumu džiaugėsi visa šeima, vyras Ivanas kartais juokais paburbėdavo, esą jau verčiau žmona kuo greičiau susirastų darbą. “Būdavo, plaunu, šveičiu, valau langus, o jam vis tenka tai kavos padaryti, nes mano rankos nešvarios, tai vandenį pakeisti kibire. Kai manęs per dienas nebūdavo, ir jis jautėsi laisvesnis”, – juokėsi moteris, savo sutuoktiniui nepagailėjusi ir gerų žodžių. Ivanas nelakstė paskui sijonus ir visada, kai labiausiai reikėjo, būdavo šalia.

Gydantys namai

Kad nedirbti naudinga sveikatai, Rimantė įsitikino iškart, kai paliko darbą. “Balandį ir gegužę puikiai jaučiausi namie. Pirmą savaitę miegojau po 12 valandų. Dešimtą vakaro užmigdavau ir be 10-tos ryto nesikeldavau. O juk anksčiau miegodavau vos po kelias valandas per naktį. Todėl labai stebėjausi, kad galiu taip ilgai miegoti. Susireguliavo kraujospūdis, dėl kurio anksčiau kas savaitę kęsdavau didžiulius galvos skausmus, o dabar nuo balandžio galvą skaudėjo vos porąkart. Ir svorio šiek tiek nukrito. Maitinuosi savo užsiaugintomis daržovėmis, vaisiais, dingo dvejus metus kamavę žarnyno skausmai. Šiemet obuolių prisiraugiau, kopūstų ir agurkų, kitų daržovių, grybų prisikonservavau, pasiruošiau sunkiam laikotarpiui. Aš kaimo vaikas, visa tai moku. Seniai ieškojau senovinio obuolių rauginimo recepto, norėjau tokių kaip vaikystėje. Bet vis išeidavo ne taip. Paskambinau į tėviškę tokiai Laimai. Jai jau 80 metų, maniau, kad kas jau kas, o ponia Laima receptą tikrai žinos. Nors geras tris dešimtis metų buvo negirdėjusi mano balso, atpažino. Sako, Rimute, čia tu! Ir išklojo “paslaptį”. Paskui su ja vis konsultuodavausi: “Laimute, ką daryti, kad skystis netaptų gleivingas?” O ji: “Įdėk žiupsnelį druskos”. Bene sunkiausia buvo rasti obuolių sluoksniams perdengti reikalingų ruginių šiaudų, nekultų kombainu, ir vyšnių lapų, mat kai sunoko antaniniai obuoliai, dauguma vyšnių jau buvo atsisveikinusios su lapais, – dėstė pašnekovė, prisipažinusi, kad iš pradžių net du mėnesius laukė, kol jai pasiūlys darbą valstybės tarnyboje. – Turėjo siūlyti ne mažesnę nei 14-ą kategoriją, tačiau tokių laisvų vietų nebuvo”.

Taigi du mėnesius puikiai jautusis ponia Rimantė susirūpino, kaip reikės gyventi. Sužinojo, kad UNICEF paskelbė konkursą žmogaus teisių ombudsmeno pareigoms – konsultuoti vaiko teisių apsaugos klausimais ir skaityti paskaitas Azerbaidžane. “Pasiruošiau konkursui ir jį laimėjau. Prieš išvykdama į Azerbaidžaną pateikiau dokumentus laikyti advokato egzaminams ir gavau leidimą”, – dėstė moteris, kurią Azerbaidžane vasarą užsidirbti pinigai šiandien ir gelbsti.

Tenka taupyti

Grįžusi iš Azerbaidžano pašnekovė sulaukė pasiūlymo dėstyti Vilniaus pedagoginiame universitete teisės pagrindus, vaiko teisių apsaugą, smurto ir prievartos prevenciją. “Tas darbas man labai patinka. Bet lektorės atlyginimas siekia 1200 litų. Jei nebūčiau vasarą laimėjusi to konkurso ir užsidirbusi, nežinau, kaip gyvenčiau, – šypsojosi optimizmo neprarandanti moteris. – Vyras dėl neįgalumo gauna 600 litų pašalpą. Būtų viskas gerai – juk tiek to maisto mums ir tereikia. Bet degalų kainos šiais laikais stulbina. Per mėnesį 900 litų išleidžiame benzinui, dar už elektrą paklojame 200 litų, o kur mokesčiai už telefoną, internetą, mano sveikatos draudimas. Maistui ir nelieka. Tad maitinamės iš to, ką Azerbaidžane uždirbau vasarą. Kalėdoms sutarėme, kad nebepirksime vieni kitiems dovanų, tik – vaikams. Išmokau riboti savo poreikius ir norus”.

Džiaugiasi vaikų vienybe

Kaip gera turėti daug vaikų. Taip teigia ponia Rimantė, kuri, jei ne daug laiko ir jėgų atimantis darbas, jei ne per mažas būstas, gal būtų ryžusis gimdyti ir ketvirtą vaikelį. O šiemet rudenį šeimą patyrė tikrą darnos ir tvirtumo išbandymą. Rimantės mama susilaužė šlaunikaulį ir pateko į sostinėje esančią ligoninę. “Mes su dukromis visos dirbančios, tačiau pasikeisdamos budėjome. Būdavo, atbudžiu parą prie mamos – ir tiesiai į darbą. Kamavo nuolatinė įtampa, kai nežinai, koks bus artimo žmogaus tyrimų atsakymas, kai turi spėti visur. O dar ir vyras sunkiai susirgo – dėl plaučių uždegimo atgulė į ligoninę. Įtampa tapo tokia, kad nė nepajutome, kaip pradėjome su dukromis bartis. Tačiau būtent tokios bėdos ir parodo, ar tvirti giminystės ryšiai. Viską draugiškai atlaikėme, visur suspėjome. O štai dvi mano seserys neturi vaikų ir susirūpino, kas bus, jei jas ištiks panaši problema? O aš galiu būti garantuota, kad bent viena iš dukrų ištikus bėdai visada padės. Juk tuomet padėjo visos trys”, – džiaugėsi daugiavaikė mama, prioritetus atradusi šeimoje, vaikuose. R.Šalaševičiūtė įsitikinusi, kad daugelis tų, kurie dabar tik 7 minutes skiria bendravimui su savo atžalomis, kada nors padarys tokį pat atradimą kaip ji. “Nors kai buvo maži, aš su vaikais kaip višta su viščiukais – visur kartu tampiausi, bet to juk buvo mažai. Tiesa, pakako, kad dukros užaugtų puikiai išauklėtos, išsilavinusios. Bet, manau, svarbiausia nepakirsti savo vaikų pasitikėjimo”, – akcentavo buvusi vaiko teisių gynėja.

Šeštadieniais ir sekmadieniais Rimantė žiūri LNK melodramas, o sekmadieniais – meilės istorijas per BTV. O senu įpratimu – informacines ir publicistikos laidas.

Melodramų žiūrėjimas Rimantei padeda atsipalaiduoti prieš darbo savaitę. “Kartais pabaru save, kad gal, užuot žiūrėjusi melodramas, geriau su anūkais užsiimčiau, bet paskui suvokiu, kad reikia ir sau skirti laiko. Ir į knygas, kai įninku, jaučiu didžiulę palaimą. Bet tuo pat metu kirba kaltė, kad darbai stovi vietoj. Bet juk tai momentai, kai gyvenu sau”, – pasakojimą baigia ponia Rimantė, šiuo metu rašanti knygą “Vaiko teisės ir pareigos kasdieniame gyvenime”.