Nesukalbamam ministrui finansinių interesų turintys lobistai gali ir laidotuvių urną atsiųsti, ir piketą užsakyti, o dėl kai kurių spaudikų veiksmų tenka kreiptis netgi į teisėsaugą.

Šių metų pradžioje skandalingai nugriaudėjo vadinamoji Kreivio pažyma, kurioje dabar jau buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys aprašė įvairių suinteresuotų grupių veiksmus, kai buvo daromas spaudimas tiek Viešųjų pirkimų tarnybos vadovui Žydrūnui Plytnikui, tiek pačiam ministrui, siekiant šimtamilijoninių užsakymų. Pažymoje figūravo tiek grasinimai, tiek dosnūs finansiniai pažadai. Kreivio pažymoje aprašytus įvykius lig šiol tebetiria STT ir prokurorai, tad ar jie ras ten ką persekiotina teismine tvarka, neaišku. Bet akivaizdu, kad nesukalbamumu garsėjęs D.Kreivys ministro postą prarado.

Ūkio ministro įpėdiniu tapo ligtolinis viceministras Rimantas Žylius, kuris savo, kaip ministro, darbo pradžioje „Veidui“ sakė lig tol jokių spaudimų, įtakų nepatyręs, dviprasmiškų pasiūlymų negavęs. „Žurnalistiniu požiūriu turiu jus nuvilti, – sakė jis „Veidui“ artėjant devinto mėnesio ministro poste pabaigai. – Nieko tokio, ką galėčiau įvardyti spaudimu, lig šiol nepatyriau. Taip, teko susidurti su paaiškinimais, kuris struktūrinės paramos projektas yra geresnis už konkurentų siūlomus, bet be jokių sąsajų su galimomis pasekmėmis, jeigu į paaiškinimus nebus atsižvelgta. Konkrečiau, niekas nėra pasakęs, kad jeigu pirkimus laimės „ne tie“, tai man bus blogai.“

R.Žylius pasakoja darbo pradžioje su vienu bičiuliu netgi susilažinęs: šis pažadėjęs už kiekvieną savaitę iki tos dienos, kai ministrui bus pateiktas „pasiūlymas, kurio nepriimta atsisakyti“, statyti po 20 Lt ir už galutinę sumą apmokėti vakarienę. R.Žylius skaičiuoja, kad šiuo metu laimėta sumą leis pasimėgauti tikrai neprasta vakariene ne tik juodviem su draugu, bet ir sutuoktinėms.

Piketai, urna ir laidotuvių juosta

Ne visiems ministrams taip sekasi nepatirti interesų grupių spaudimo. „Tokio spaudimo, kurį galėčiau įvardyti kaip interesų siekimą neteisėtomis priemonėmis, patirti neteko, – sakė „Veidui“ sveikatos apsaugos ministras Raimundas Šukys. – Bet esu susidūręs su atvejais, kuriuos pavadinčiau teisėtų interesų gynimu, naudojant nekorektiškus, neetiškus, su žmogiškuoju padorumu prasilenkiančius būdus.“

Prie tokių R.Šukys priskiria viešai sakomus nepagrįstus kaltinimus, kai ir iš kolegų – Seimo narių pusės kartais skamba tokie pareiškimai, kaip „ministras tyčiojasi iš pacientų“ ir panašiai. Dažniausiai tokių susikirtimų kyla dėl ministerijos atsisakymo įtraukti kuriuos nors vaistus į kompensuojamųjų sąrašą. „Argumentų, kad kompensuojamųjų vaistų reikia ne tik vienai kuriai, bet visoms ligoms gydyti, o pinigų, deja, užtenka tikrai ne visiems, paprastai negirdima“, – teigia R.Šukys, kartu nurodydamas, kad vaistams kompensuoti kasmet skiriama apie milijardą litų, tad pakovoti farmacininkams yra dėl ko.

Šiam ministrui yra tekę susidurti ir su gerokai rimtesniais moralinio poveikio metodais nei Seimo salėje skambantys kaltinimai. Vieną dieną atėjęs į ministeriją jis išvydo prie durų Senamiesčio teatro suvaidintą Parkinsono liga sergančių žmonių piketą: ligonius vaidinantys aktoriai sėdėjo invalido vežimėliuose, šalia stovėjo vienas tuščias, skirtas ministrui. Inscenizuotą piketą filmavo televizijos kameros, vakare vienos minutės trukmės reportažai, apmokėti kaip reklaminiai intarpai, buvo parodyti per keturių televizijos kanalų žinias. Vienose siužetai buvo pažymėti kaip reklama, kitose – ne.

„Viskas vyko dėl vieno konkretaus vaisto, gaminamo dviejų farmacijos kompanijų, išskyrimo į atskirą sąrašą nuo kitų Parkinsono liga sergantiems ligoniams skiriamų vaistų, – pasakoja R.Šukys. – Tie vaistai yra ilgesnio veikimo, vartoti juos ligoniams reikia tik vieną kartą per dieną, o ne kelis kartus, kaip kitus. Be to, žmogaus organizmas juos geriau pasisavina. Bet šie vaistai turi esminį trūkumą – yra gerokai brangesni už kitus. O kai vaistai įrašyti į bendrą grupės sąrašą, tuomet pagal įstatymą valstybė kompensuoja kainos dalį pagal pigiausių vaistų kainą.“

Sveikatos apsaugos ministeriją buvo bandoma įtikinti išskirti šiuos vaistus iš bendro į atskirą sąrašą, perkant gamintojo nurodyta kaina ir taikant kompensaciją. „Mes savo ruožtu derėjomės su gamintojais, siūlydami jiems nuleisti kainą (nes žinojome, kad kitose šalyse šie vaistai parduodami kur kas pigiau, nei siūloma Lietuvai) ir taip kompensavimo dydį padalyti tarp Valstybinės ligonių kasos ir gamintojo. Štai tuomet, siekiant paveikti mano, kaip ministro, poziciją, ir buvo suvaidintas tas piketas, o peticija ministrui su reikalavimu išskirti vaistus į atskirą sąrašą perduota laidojimo urnoje“, – prisimena R.Šukys.

Tačiau peticija buvo nepasirašyta, tad ministerija formaliai nežinojo, kuri iš farmacijos kompanijų užsakė tą vaidinimą. Apklausus televizijas sužinota, kuri viešųjų ryšių agentūra užsakė reklaminius siužetus iš piketo, taip pat jų kaina. Viena televizija, pasak ministro, už transliavimą paėmė 19 tūkst. Lt, neskaičiuojant PVM. Bendra renginio sąmata, ministerijos skaičiavimu, galėjo sudaryti apie 100 tūkst. Lt, tačiau finansinis laimėjimas sėkmės atveju galėjo būti skaičiuojamas milijonais.

Slėpdamas užsakovą, visą atsakomybę už spektaklį prisiėmė viešųjų ryšių agentūros vadovas, savo elgesį aiškindamas pilietiškumu: neva jis sužinojęs, kad Parkinsono liga sergantieji patiria problemų dėl ministerijos, nenorinčios kompensuoti gero vaisto, ir nutaręs surengti štai tokią socialinės paramos akciją. Nuo kurios kažkodėl raštu atsiribojo tiek Parkinsono liga sergančiųjų asociacija, tiek vaistų gamintojai.

„Kaip vertinti tokį elgesį? Spaudimu ar su etika prasilenkiančiu savo interesų gynimu, – retoriškai klausia R.Šukys, pripažindamas, kad jis vis dėlto teiravosi teisėsaugininkų požiūrio, tačiau gavo atsakymą, jog užsikabinti nėra už ko. – Nieko neteisėto šiuose veiksmuose nebuvo, grasinimų irgi nebuvo. Pamatę, kad atlaikiau, gamintojai sutiko dėl nuolaidos, tad ligoniams papildomai primokėti nereikėjo. Tačiau kai gausiu neginčijamų įrodymų, kuri didelė tarptautinė farmacijos kompanija atsiuntė man tą laidojimo urną (jei reikės, pasitelksiu ir savo kolegas užsienyje), už savo pinigus nuvyksiu tenai, susitiksiu su jos vadovu ir tą urną grąžinsiu.“

Be laidotuvių urnos, R.Šukiui dar yra tekę gauti peticiją, surašytą ant juodo laidotuvių kaspino, tačiau ji buvo ne anoniminė, o pasirašyta vienos ligonių asociacijos vardu.

Teko kreiptis į teisėsaugą

Beje, ne vien R.Šukys yra konsultavęsis su teisėsaugininkais dėl įtakos grupių veiklos. „Kai interesų grupių spaudimas ima prasilenkti su įstatymo raide, aš paprasčiausiai kreipiuosi į teisėsaugą, – „Veidui“ sakė susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, kurio vadovaujama ministerija valdo kelių milijardų biudžetą. – Galiu tik patvirtinti, kad tokių atvejų yra ne vienas, tačiau detalių atskleisti negaliu, nes nenoriu pakenkti šiuo metu vykstančiam tyrimui.“

Labai atidžiai rinkdamasis žodžius E.Masiulis suformulavo, kad spaudimas, dėl kurio jam teko kreiptis į teisėsaugą, susijęs su suinteresuotų struktūrų noru padidinti įtaką transporto srityje. „Šiaip su bandymais daryti įtaką tenka susidurti nuolat, bet dažniausiai viskas neperžengia leistinų ribų. Skaudžiausia būna tuomet, kai gauni perspėjimą: nepriimsi mums palankaus sprendimo – lauk reakcijos žiniasklaidoje, ir po kurio laiko iš tiesų skaitai niekuo nepagrįstus priekaištus, – apgailestauja E.Masiulis. – Bet ar tai jau galima pavadinti neteisėtu spaudimu? Sunku pasakyti.“

O štai švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius „Veidui“ sakė „turėjęs labai įdomių patirčių vykstant aukštųjų mokyklų pertvarkai“, nors detalizuoti nesiėmė. Pasak ministro, labai sunku apčiuopti ribą, kur pasibaigia normalus interesų gynimas ir prasideda spaudimas, į kurį reikėtų reaguoti teisinėmis priemonėmis. „Esu kreipęsis į teisėsaugą dėl kai kurių konkursų Europos Sąjungos paramos lėšoms panaudoti, – informuoja G.Steponavičius. – Bet jų mastas nebuvo toks didelis, kad kažkas dėl to imtųsi mane spausti.“

Pasak ministro, Švietimo ir mokslo ministerijai dažniau tenka susidurti ne su privačių, bet su valstybinių institucijų, kurioms gresia pertvarka, spaudimu. „Dažna jų turi įtakingų užtarėjų, kurie, pasisakydami viešai, formuoja neigiamą ministerijos vykdomų reformų įvaizdį, – tvirtina G.Steponavičius. – Bet taip elgdamiesi jie tik daro ginamiesiems meškos paslaugą. Lygiai taip pat klysta tie, kurie bando paveikti mane dovanėlėmis ar meilikavimu, – tuomet kyla natūrali atmetimo reakcija.“

Diplomatijoje spaudimas įprastas

„Galiu pasakyti – per tuos pusantrų metų, kai esu ministras, keturis kartus susidūriau su situacija, kai man partneriai atvirai sakydavo: jeigu Lietuva nedarys taip ir taip, jai bus blogai, – pasakojo „Veidui“ užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. – Tačiau daugiau tikrai nieko nesakysiu – nei kas spaudė, nei kuriais klausimais, nei kokia buvo Lietuvos reakcija. Supraskite, kad tai diplomatija, ji vyksta už uždarų durų, ir man dar ne kartą teks sėstis prie vieno stalo ir tartis su kolegomis iš Europos Sąjungos bei NATO, tad kol esu aktyvioje politikoje – jokių memuarų ir pikantiškų detalių.“

Lietuvos viduje, pasak A.Ažubalio, jam jokio spaudimo nėra tekę patirti. „Mane čia visi gerai pažįsta, tad žino: tartis galima, spausti – jokių šansų“, – tvirtina užsienio reikalų ministras.