Jei Lietuva nori, kad būtų girdimas jos nerimas dėl Rusijos agresijos Ukrainoje ir būtų imtasi rimtesnių prevencinių veiksmų regiono saugumui užtikrinti, tuomet ji turėtų pamąstyti apie prisijungimą prie JAV buriamos koalicijos kovai su Irake ir Sirijoje įsiviešpatavusia „Islamo valstybe“ (ISIS).
Redaktorius prašo parašyti straipsnį apie JAV politikos virtuvėje verdančius ginčus, intrigas dėl konflikto Ukrainoje. Galbūt iš Lietuvos varpinės atrodo, kad nieko svarbesnio už Rusijos agresiją prieš Ukrainą pasaulyje nėra, tačiau čia, Amerikoje, Ukrainos tema strigo naujienų paraštėse.

Kitaip nei Lietuva,  Amerika visa galva pasinėrusi į karą su „Islamo valstybe“, kurios kovotojai neįtikėtinai greitai ir efektyviai užėmė dideles Sirijos bei Irako teritorijas ir grasina viso Artimųjų Rytų regiono stabilumui. O kur dar nesibaigiantis policininkų ir juodaodžių santykių aiškinimasis, prasidėjęs Fergusone ir tebesitęsiantis iki šiol.

Net įspūdinga Ukrainos prezidento Petro Porošenkos kalba JAV Kongrese netapo daugiau nei nedidele žinute pagrindinėse Amerikos žiniasklaidos priemonėse. JAV susitelkusios į du dalykus – į „Islamo valstybę“ ir, tradiciškai, į save.

Kaip teigia britų (europiečių, nors ir nelabai norinčių jais būti) dienraštis „The Telegraph“, net Baltųjų rūmų administracija nusivylusi JAV žiniasklaidos noru pamiršti Ukrainą. Kita vertus, kyla pagrįstas klausimas, ar pats oficialusis Vašingtonas nenorėtų pamiršti Ukrainos, nes ši tema dar labiau komplikuota nei padėtis Irake ir Sirijoje, kur priešas aiškus: amerikiečių žurnalistams galvas pjaustantys ir kalašnikovais, o ne atominėmis galvutėmis ginkluoti islamistai.

Tiesa, Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitė interviu „The Washington Post“ sulaukė šiek tiek dėmesio, tačiau, atrodo, daugiau juo domėjosi patys Rytų europiečiai ir šiaip besidomintys šiuo regionu.

„Džiugu, kad Barackas Obama pagaliau ėmėsi lyderio vaidmens Irake ir Sirijoje. Tikiuosi, kad tai leis jam imtis lyderystės Ukrainoje“, – interviu pareiškė D.Grybauskaitė, kiek anksčiau paminėjusi, jog „lyderio nebuvimas šiandienos pasaulyje – Europoje ir JAV – yra viena priežasčių, kodėl teroristų gretos auga“. Tarp eilučių aiškiai galima perskaityti priekaištą JAV prezidentui B.Obamai.

Žinoma, galima kelti cinišką prielaidą, kad jei separatistų numuštame Malaizijos lėktuve būtų buvę kelios dešimtys amerikiečių ar koks kazokas nukirsdintų JAV pilietį Rytų Ukrainoje, visa situacija pasisuktų kita linkme.

Vis dėlto reikia pagalvoti, kaip pasaulį mato pati Amerika. „Mūsų noras išlaikyti galią – ambicingas, mūsų priešas („Islamo valstybė“ – red. past.) – barbariškas, mūsų regioniniai partneriai – apgaulingi, mūsų europiniai sąjungininkai – bejėgiai, o Irakas ir Sirija, kurioms mes bandome padėti, – susiskaldžiusios“, – rašo „The New York Times“ apžvalgininkas Thomas L.Friedmanas apie karą su „Islamo valstybe“, bet panašiai ir dar sudėtingiau yra dėl Ukrainos.

Kitas aspektas, kurį būtina pabrėžti, – Amerika pavargo nuo daugiau kaip dešimtmetį trunkančių karų, ir Nobelio taikos premijos laureatas B.Obama darys viską, kad jų išvengtų.

„Jei abi pusės pasiruošusios kariauti, karo niekada nebus. Jei Rusija nori kariauti, o Vakarai stengiasi to išvengti, Rusija eis tiek toli, kiek norės…“ – tame pačiame interviu pastebėjo D.Grybauskaitė.

Bet ar visa ši susiklosčiusi situacija reiškia, kad JAV atsisako pasaulio policininko vaidmens ir neketina tramdyti agresorių? Tikrai ne.

„Kai pasauliui iškyla pavojus, kai pasauliui reikia pagalbos, jis šaukiasi Amerikos. Ir mes šaukiame savo karius“, – prieš kelias savaites Tampos karinių oro pajėgų bazėje, Floridoje, pareiškė B.Obama, savo kalboje pabrėždamas, kad Amerika neketina atsisakyti lyderio iššūkių.

Tik ši lyderystė skirsis nuo iki šiol buvusios. B.Obamos doktrinos esmė – JAV daugiau vienašališkai nedalyvaus kariniuose veiksmuose, tačiau visokeriopai palaikys demokratijos siekiančiuosius ir kovojančiuosius su terorizmu.

Kalbant paprasčiau, pasaulio policininkas žada likti policininku, tik jis daugiau nesišvaistys ginklu, o tik vadovaus ir pagelbės vietiniams suformuoti savo regiono draugovininkų būrius, kurie ir turėtų palaikyti tvarką bei tarptautinės teisės viršenybę.

Kokią vietą šioje doktrinoje galėtų užimti Lietuva? Galima ir toliau plyšauti, kad Vakarai ir JAV nesupranta padėties rimtumo mūsų regione, bauginti ir patiems baugintis ar kaltinti Vašingtoną neveiklumu. Kitas variantas – atsipalaiduoti ir nekreipti dėmesio į jokias B.Obamos doktrinas: juk mes NATO nariai, o JAV prezidentai ateina ir išeina, bet Vašingtono įsipareigojimai NATO sąjungininkams lieka.

Mano požiūriu, nė vienas iš šių kraštutinumų Lietuvai netinka. Visų pirma B.Obamos doktrina pabrėžia, jog kiekviena šalis turi pati kažką daryti, kad užsitikrintų saugumą, o ne vien tikėtis, jog viską išspręs JAV jūrų pėstininkai. Vašingtonas neišsižada

įsipareigojimų ir toliau padės savo sąjungininkams, bet Lietuvos gynyba yra ir Lietuvos reikalas, tad visų pirma privalo būti užtikrintas kariuomenės finansavimas, bent jau atitinkantis įsipareigojimus NATO.

Antra, jei norime būti labiau girdimi, reikia jungtis prie JAV iniciatyvų, ir ne tik mūsų regione. Suprantama, kad „Islamo valstybė“ lietuviams rūpi nedaug, bet amerikiečiams dabar taip pat per daug nerūpi Rytų Europa.

Kol kas Vašingtonas bando apsiriboti tik tiksliniais smūgiais iš oro kare su „Islamo valstybe“, ir mūsų oro pajėgos (vienas mokomasis naikintuvas) nelabai kuo galėtų padėti. Vis dėlto Vašingtone netyla kalbos, kad į Iraką bei Siriją būtina siųsti ir sausumos pajėgas. Dar prieš pradedant operaciją prieš „Islamo valstybę“ kariuomenės vadai įspėjo B.Obamą, kad reikia mažiausiai 20 tūkst. karių, nes korupcijos ir bevaldystės nualinta Irako armija nepajėgi pasipriešinti kovose užgrūdintiems islamistų radikalams. Abejonių, kad Vašingtonas bandys suburti plačią koaliciją, jei bus nuspręsta pradėti sausumos operaciją, nekyla.

Tad gal ir Lietuva galėtų pasiūlyti Afganistane pasižymėjusių ir JAV karo vadų teigiamai įvertintų savo specialiųjų pajėgų pagalbą? Be to, Lietuvos kariškiai jau turi patirties Irake. Galbūt tai tebūtų vien simbolinis indėlis į JAV iniciatyvą, bet suteiktų didelių politinių dividendų ir daugiau galimybių būti išgirstiems dėl mums rūpimų grėsmių.