Ką čia slėpti, vykdama į Marianos ir Kastyčio namus lengvo pokalbio nesitikėjau – puikiai žinau, ką reiškia poros vaikų šėlionės ir keliamas triukšmas, o čia jų laukė net ne du ir ne trys, o visi devyni. Bendrabučio, labiau primenančio erdvų butą su ilgu ir plačiu koridoriumi, tarpduryje mus pasitinka šeimos galva. Pirma dingtelėjusi mintis – devynių vaikų tėtis turėtų būti vyresnis. Gal net truputį žilstelėjęs. O virtuvėje kavą ruošianti moteris visai nepriminė mano įsivaizduotos – iškankintos  nesibaigiančių rūpesčių. Visi patogiai įsitaisome erdvioje virtuvėje. “O vaikų nėra?” – sugluminta tylos neiškenčiu nepaklaususi. Pora šypteli. Pasirodo, dar negrįžusi iš būrelių tik vyriausioji dukra, šešiolikmetė Katryna. “Kuo namai didesni, tuo triukšmo mažiau, be to, kambarių durys uždarytos”, – pritariamai linksi Mariana. Ir šiaip pašnekovė sako triukšmo nebegirdinti, nors aplinkiniams taip tylu neatrodo. Ir jokios čia magijos nėra. Tiesiog toks daugiavaikių šeimų gyvenimas.

Neplanavo, bet ir nesipriešino

"Veido" archyvas

Ir viename kambaryje visas devynetas randa kuo užsiimti

Mariana, kaip, beje, ir Kastytis, vienturčiai nebuvo, bet ir labai gausioje šeimoje neaugo – abu turėjo po pora brolių ir seserų. Kiek vaikų augins patys, iš pradžių sako neplanavę. Neplanuoja ir dabar. “Vaikai – tikras stebuklas, ypač kol jie dar labai maži ir bejėgiai, kol tu jiems esi be galo reikalingas. Esame iš tų, kuriems norisi visuomet tą stebuklą turėti, – neslepia džiaugsmo šiuo metu vaiko priežiūros atostogų išėjusi moteris. – Nauja gyvybė mūsų namuose visuomet buvo ir yra laukiama. Net vaikai vis klausia, ar aš dar nesilaukiu, nes jie norėtų, kad namie krykštautų ir dešimtas mažylis. Tik tėvai, sužinoję apie į mūsų šeimą besiprašantį dar vieną vaikelį, kai namie jau buvo ketvertas, prasitardavo, kad lai šis tebūna paskutinis…”

Bet Dievulis vis imdavo ir nuspręsdavo kitaip, o Mariana su Kastyčiu tam nesipriešino. “Gimus ketvirtam mažyliui įvyko didžiulis lūžis sąmonėje. Supratome, kad ar keturi, ar daugiau – nėra didelio skirtumo. Net kai vaikai atsiveda antra tiek draugų namie to šurmulio neatrodo per daug. Tik va patiems palikti tokį pulkelį jau būtų pernelyg sudėtinga. Todėl galimybės pabūti dviese dar teks palūkėti”, – dėsto Mariana, negailėdama gerų žodžių savo vyrui, kuris visai neseniai ją su kitomis daugiavaikėmis mamomis dviem dienoms išleido pasigrožėti mūsų krašto įžymybėmis.

Apie pinigus ir meilės dalybas

Planuoti vaikų skaičių, atsižvelgiant į finansines galimybes, porai atrodo netgi nelabai etiška – juk vaikai nėra daiktai, kuriuos būtų galima planuoti, dėlioti, rūšiuoti. O pinigai – šiandien yra, o rytoj jų gali ir nebūti, arba priešingai. “Todėl atidėlioti vaikų auginimą laukiant geresnių laikų tikrai neverta, nes gali nė nepajusti, o tas laikas, žiūrėk, ir praėjo”, – leidžiasi į apmąstymus Mariana. Ji norėjo išnaudoti tą laiką, kai dar gali gimdyti, kad vėliau netektų gailėtis dėl to, ko nepadarė.

Tas tiesa, kad didesnėje šeimoje pinigų kiekvienam vaikui tenka mažiau, tačiau bendravimo ir šypsenų jis gauna kur kas daugiau – ne tik iš tėvų, bet ir iš brolių bei seserų. Dar prieš trejus metus, iki dvynių gimimo, Jodžių šeimoje itin dažni buvo skaitymo vakarai. Ne tiek buvo svarbu, kas skaitoma – pasakos ar vaikiška Biblija, kiek bendrumo jausmas, galimybė visiems pabūti kartu. Dabar skaitymo vakarus neretai pakeičia senosios animacijos ar filmų visai šeimai žiūrėjimas. Pasak Kastyčio, vienintelio, ko trūksta jų vaikams, – laiko kiekvienam atskirai, nors tėvai stengiasi ir jo rasti. Vis tai su vienu, tai su kitu išeina bent pasivaikščioti, o tada ir pasikalba.

Mito apie lengvėjančius gimdymus griovėja

Šeimos, turinčios daug vaikų, turbūt galima ir apie giliai visuomenėje įsišaknijusius mitus paklausti, kad juos patvirtintų arba paneigtų. Daugiavaikė mama įsitikinusi, kad mitai dažniausiai ir yra tik mitai. Nors kad berniukai yra judresni ir aktyvesni už mergaites, tas grynų gryniausia tiesa. O štai su tuo, kad kiekvienas paskesnis gimdymas yra vis lengvesnis ir greitesnis, moteris nesutinka: “Pastarąjį kartą gimdžiau net vienuolika valandų, nors pirmasis truko tik apie tris su puse valandos”.

Beje, visi Jodžių vaikai pasaulį išvydo gimdyme dalyvaujant tėčiui. Su kuo tuomet būna kiti vaikai? “Mariana visuomet gimdo naktį, o ligoninė šalia namų. Tad užmigdau mažiausius ir skubu pas žmoną”, – šypsosi Kastytis. “Tai labai svarbu ne tik moteriai, bet ir vyro ryšiui su vaiku stiprinti”, – įsitikinusi devynių vaikų mama.

O štai gimus dvynių porelei prekyboje dirbantis vyras kartu su žmona buvo net dvejus metus išėjęs tėvystės atostogų, kurios, pasak pašnekovės, buvo pats nuostabiausias laikas jų šeimoje. Gimus pagrandukei tėtis namie liko dar metams ir dalijosi džiaugsmais ir rūpesčiais. Ir tik jam grįžus į darbą mažoji Elizabet, labai prisirišusi prie tėčio, pirmą kartą ištarė žodį “mama”.

Kiekvienas vaikas atsineša savo laimę

Pašnekovai atviri: visi vaikai – tikra Dievo dovana, palaima ir yra kur kas svarbesni už svaiginančią karjerą, kuri yra laikinas dalykas. Šiandien gali būti didelis žmogus ir užimti svarbias pareigas, o rytoj gali likti ir be jų. O vaikai? “Kiekvienas atsineša savo sėkmę. Kai gimė pirmieji vaikai, buvo labai sunku. Kone kasmet kaip čigonai kraustydavomės iš vieno nuomojamo vieno kambario buto į kitą. Bet po ketvirto vaiko gimimo įsikėlėme į erdvesnį butą, o gimus penktajam – dar kartelį šventėme įkurtuves. Į šeimą atėję dvyniai suteikė mums su vyru galimybę dar labiau suartėti kaip šeimai. Juk tikroji meilė yra tuomet, kai nuo ryto iki vakaro matai savo antrąją pusę ir suvoki, kad geresnio pasirinkimo, kaip pasiūlytasis Dievo, nėra. O pagrandukės gimimas tik patvirtino, kad žmogaus planavimas ne visuomet sutampa su gyvybės kūrėjo valia, ir tai labai džiugu, nes tik tai suteikia palaimą žmogaus gyvenimui”, – dėsto pašnekovė, nuo kurios veido viso pokalbio metu nedingsta šypsena.

Nepakenks susiskaičiuoti

Ar nesunku su tokiu nemažu pulkeliu vaikų? “Betgi visi devyni gimė ne iš karto. Sunkiausia, kol vaikai maži. Paskui apie vyresniuosius tiek daug tūpčioti nebereikia, o prireikus jie ir patys padeda patūpčioti apie mažėlius”, – vienas kitam antrina Marina ir Kastytis. Tiesa, kartais nutinka taip, kad nori pakviesti vieną, o, žiūrėk, susipina liežuvis ir pakvieti kitą arba nuėjęs į gydymo įstaigą ir registratūroje paklausus vaiko gimimo datos tėtis ima ir pradeda skaičiuoti, iš esamų metų atimdamas vaiko amžių.

Šiandien pora kaip linksmą nutikimą prisimena istoriją, kai besisvečiuodami namuose, kuriuose auga keturi vaikai, pamiršo vieną iš savo atžalų, kuri sau ramiai žaidė ir net nepasigedo išeinančių tėvų. Nuo to karto Jodžiai pradėjo visur ir visada savo atžalas skaičiuoti. Tačiau viskas, pasak Marianos ir Kastyčio, priklauso nuo paties žmogaus požiūrio. Jei manysi, kad vaikai yra vargas, tai ir su vienu bus labai sunku: “Neretai žmonės laimę painioja su turėjimu, pamiršdami, kad ji yra čia, šalia tavęs. Ar mes esame laimingi? Žinoma, juk laimė – ne imti, o duoti ir būti kažkam reikalingam”.