„Tautskola 99 Baltie Zirgi“ – 1993 m. įkurta latvių mokykla, ne tik deklaracijose, bet ir realybėje vaikams leidžianti mokytis savo individualiu tempu, mišraus amžiaus vaikų grupėse, vadinamose šeimynomis, esant sveikam mikroklimatui.

Jurgita Jurevičienė

Mokykla įvairiose Latvijos vietose turi keturis filialus, kuriuos savo rankomis kūrė tėvai. Juose ugdosi netoli tūkstančio vaikų: pagrindinėje mokykloje nuo pirmos iki devintos klasės, o filialuose – pradinukai.

Nors Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, vaikų tai pat mažėja, šių netradicinių švietimo įstaigų populiarumas auga, vis daugiau tėvų nori atžalas ugdyti humanistinės ar holistinės pedagogikos šviesoje. Nuostabą kelia tai, kad šiuo metu, kai daugelis pedagogų tyliai ar protestuodami išgyvena švietimo reformos nesąmones, o vadovai  bejėgiškai skėsčioja rankomis, latviai nekonfrontuodami su valdžia, nesileisdami į jokias politines peripetijas sugalvojo būdą, kaip įsteigti ne privačią, o valstybės išlaikomą mokyklą.

Drustų miestelio mokyklėlės direktorius, fizikos bei matematikos mokytojas dr. Ojaras Rodė, Kaune viešėjęs su kolege Agnese Rode-Danšina bei daugiavaike mama Zanda Zvigule, mielai dalijosi savo 20 metų pedagogine patirtimi. Pokalbis vyko konferencijoje „Mišraus amžiaus grupių mokymosi modelio integravimas į mokyklas“. Į susitikimus juos pakvietė socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“, jau ne pirmą kartą inicijuojanti pažangius projektus.

Kam tokia mokykla reikalinga?

Daugelis mąstytojų vienu svarbiausių visuomenės pažangos garantų laiko demokratišką švietimo sistemą. Daugelio šalių diktatoriai valdo tol, kol žmonės nepradeda šviestis. Norint sukurti kažką naujo išoriškai neblogai veikiančioje švietimo sistemoje, reikia iškilių asmenybių, nemenkos drąsos ir ryžto. Posovietinėse šalyse švietimo reformos tapo įmanomos tik įgijus nepriklausomybę. Neliko prižiūrėtojų ir tikrintojų, bet iškilo kiti pavojai. Vengdami naujovių dalis pedagogų taip ir liko „įstrigę“ autoritarinės pedagogikos rėmuose. Kiti ėmėsi ieškoti tautinių, katalikiškų, privačių ar netradicinės (alternatyviosios) pedagogikos modelių, iš dalies arba visiškai taikyti tai veikiančiose švietimo įstaigose. Jų sėkmė gana dažnai priklauso ne tiek nuo bendruomenių poreikio, kiek nuo valdininkų nuotaikos bei politinio fono. Turi užnugarį – gali sau eksperimentuoti. O jei ne?

Savo filosofija, kūrybišku požiūriu į programų įgyvendinimą, savita vertinimo sistema, tarpusavio santykiais „Tautskola 99 Baltie Zirgi“ modelis gerokai skiriasi nuo įprastų valstybinių švietimo įstaigų. Lyginant su netradicinės pedagogikos puoselėtojais (Montessori, Valdorfo, „Geros pradžios“) galima atrasti daugiau panašumų nei skirtumų, nes jie visi remiasi holistinio švietimo principais.

Tokio švietimo tikslas nėra gausiai pripildyti besimokančiuosius, tarsi jie būtų tuščios pintinės, žinių, informacijos ir idėjų. Tikrasis tikslas yra ne „įdėti“, bet „išimti“, imtis iniciatyvos ir atskleisti vaiko gebėjimus. Todėl ugdymas nesibaigia mokymusi mokykloje ar universitete – tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Kaip sodininkas, iš mažos sėklos augindamas medį, rūpinasi ūgliu, sudaro tinkamas sąlygas vystytis, apgaubia meile, taip ir mokytojas, mokykla, tėvai padeda vaikui gyvenime atrasti save.

Švietimas – savirealizacijos kelionė. Holistinio švietimo skleidėjai tvirtina, kad būtina ne tik lavinti protą, bet ir ugdyti širdį, mokyti naudotis rankomis, skatinti kūrybingumą ir lavinti vaizduotę. Deja, šiandien šio mokymo sekėjų pasaulyje yra vos keli procentai. Dalydamiesi savo patirtimi, jie tikisi kelti žmonių sąmoningumą, uždegti ugdytojus meile vaikams ir savo darbui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.