BFL

Įdomus Jūsų gyvenimas. Kuriate lietuvišką choreografiją… Gimėte lietuviškoje šeimoje, bet ne Lietuvoje. Kur ir kaip prabėgo Jūsų vaikystė?

Gal ir keista – kuriu lietuviškus šokius. Kai manęs klausia, iš kokio regiono esu kilusi, atsakau – iš Kazachstano, iš medvilnės kraštų.

Mano abu tėvai tremtiniai. Jie susitiko jau našliai. Mama po pirmojo vyro mirties buvo reabilituota, o tėčiui niekada niekas nesuformulavo kaltinimo. Jis galėjo pasirinkti, kur vykti, kur gyventi, išskyrus tam tikrus regionus ir sostines. Tad pasirinko Ošą…

Jūsų tėvas – legenda. Esate antropologo, keliautojo, rašytojo Antano Poškos dukra.

Taip, jis vyko ten, kur buvo aptikti pirmieji neandertaliečių pėdsakai. Jam, antropologui, tai buvo įdomu. O su šeima keliaujant į Ošą, Petropavlovske gimiau aš. Tėvą reabilitavo tik 1959-aisiais, pasiryžome grįžti į Lietuvą. Dvejus metus mokiausi ne lietuviškoje mokykloje. Mano pažintis su Lietuva prasidėjo nuo devynerių.

Bet šeimoje kalbėjote lietuviškai?

Kalbėjome lietuviškai, į tėvų namus susieidavo visi tautiečiai. Namuose vyravo lietuviška dvasia.

Kaip grįžote į Vilnių?

Mūsų kelionė buvo ilga. Vykome per Maskvą, ten apsistojome keliems mėnesiams, tėtis turėjo daug draugų mokslininkų, akademikų. Kai traukiniu artėjome prie Lietuvos, mama neatlaikė jaudulio dėl tėvynės. Jau trečią dieną ją ištiko insultas ir dvidešimt penkerius metus ji pragulėjo lovoje. Retsykiais pagerėdavo, pavaikščiodavo. Man ilgos kasos buvo nukirptos…

Kokių prisiminimų liko iš Viduriniosios Azijos?

Ar girdėjote, kad aš čia, Lietuvoje, turėčiau kokią pravardę? Ten turėjau. Tuo metu į kosmosą skraidino šuniukus, visokias laikas, strielkas, o aš buvau Laika Koška.

Kodėl?

Mano pavardė buvo ne Poškaitė, o Poš­ka. Kai gimiau, tėvai ėjo mane užregistruoti, kad gaučiau gimimo liudijimą. Tėvas – Poška, mama – Poškienė, duktė –­ Poš­kaitė? Na ne, taip negalima. Arba Poška, arba Poškienė, rinkitės… Trečios pavardės šeimoje negali būti. Tėvas pagalvojo, kokia čia Poškienė lakstys… Tapau Laima Poška.

Greta buvo Mordovijos autonominė respublika, tad vaikai mane pravardžiuodavo Laika Koška Mordovka. Lietuva jiems buvo tolimas ir nesuvokiamas kraštas. Ir pati jutau, kad esu kitokia. Reikėjo už save kovoti. Gal dėl to nuo vaikystės esu uždara, jaučiuosi, tarsi tuoj reikėtų užimti kovos poziciją. Kai susirgo mama, man buvo tik devyneri, anksti tapau savarankiška.

Grįžę į Vilnių, kurį laiką gyvenome Pilies gatvėje, profesoriaus Tado Ivanausko bute, dabar ten Prancūzijos ambasada. Jis tada profesoriavo Kaune, skaitė paskaitas ir Vilniaus universitete. Turėjo kambarėlį bendrame bute, leido kurį laiką pagyventi. Buvo vasara, šalia gyvenantys kaimynai nusivežė mane į Palangą. Tada pirmą kartą pamačiau jūrą, kurortą, tuos frotinius chalatus…

Kitaip nei Kazachstane?

Viso to Viduriniojoje Azijoje nebuvo. Ten buvo medvilnė, važiuodavome jos rinkti – driekėsi iškasti drėkinimo kanalai. Ir šiandien menu, kaip moterys trinkdavo galvas. Jos būdavo prisipynusios daug kasų. Sumerkia ilgus plaukus į kumysą – surūgusį kumelės pieną – plauna, šukuoja ir skalauja tekančiu vandeniu. Tie vaizdai išlikę… Jei būčiau gimusi Lietuvoje, mano prisiminimai būtų kitokie: javų laukai, žirniai virš galvos, pro juos ganai debesis… O dabar – medvilnė, kukurūzai, šilkverpiai…

Baigusi pirmą klasę Ošoje, į antrą ėjau Dušambė, Tadžikijoje. Mes keistos, kitokios buvom dvi mergaitės. Atsisėdom į pirmą suolą ir, kai liepė dainuoti, mes, dvi „kizimkos“ (mergaitės tadžikiškai), duetu traukėme: „Džib džib džibdžialiarim…“

Ar teko grįžti į tuos kraštus?

Teko. Mokiausi Vilniaus pedagoginiame institute, trečiame kurse, ir šokau „Vaivoje“, buvo toks Profsąjungų rūmų šokių ansamblis. Tuomet būdavo rengiamos tautų draugystės dekados, meno kolektyvai važinėdavo po sovietines respublikas. „Vaiva“ važiavo į Tadžikiją. Susipykau su katedros vedėju Juozu Gudavičiumi – nenorėjo manęs išleisti, bet vis tiek išvažiavau.

Neišmetė iš studijų?

Mane nuolatos bandydavo išmesti, bet taip ir nepavyko. Vėliau, kai tapome kolegos, profesorius atsiprašė, kad už „kieto“ charakterio neįžvelgė perspektyvios studentės. Tą jis pripažino ir Vytauto Jakelaičio knygoje „Saulei leidžiantis toks buvimas drauge“. Visada būsiu dėkinga šviesaus atminimo savo profesoriui.

Prisiminkite pirmuosius įspūdžius, kai grįžote į Lietuvą.

Pasikeitė visa aplinka. Įbridau į dilgėles tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Palaksčiusi pievoje (Viduriniojoje Azijoje tokių nebuvo) nesupratau, kas dedasi mano kūnui, kodėl jis visas pasidengė pūslėmis ir niežti…

Dvi klases baigusi rusiškoje mokykloje, pradėjau eiti į lietuvišką. Kad ir Vilniuje mokyčiausi rusiškoje, šeimoje nebuvo nė kalbos. Tadžikijoje lankiau gimnastiką. Prieš mums išvažiuojant, trenerė pasikvietė mano mamą, sakė, kad esu gabi, kad nemesčiau sporto.

Į Lietuvą grįžome vasarą. Mokslo metai dar nebuvo prasidėję, kai tėtis mane nuvedė į M. K. Čiurlionio mokyklą, į baleto klasę. Bet į baletą priimdavo nuo ketvirtos klasės, liepė ateiti po metų. Antakalnyje gavome butą, pradėjau lankyti septynmetę mokyklą.

Tame pačiame bute Antakalnyje ir dabar gyvenate?

Tame pačiame ir numirsiu. Mano vaikystė klajokliška, matyt, prisivažinėjau. Viduriniojoje Azijoje vis važiuodavom iš vieno muziejaus į kitą. Pabūname pusę metų – vėl važiuodavom. Tėtis dirbo muziejininku, dalyvaudavo archeologiniuose kasinėjimuose, darė varanų, tokių didelių ir nuodingų driežų, iškamšas. Klajodavome kaip kokie čigonai, kartais tekdavo nakvoti lauke. Ir patikdavo – guli ant sudedamosios lovelės, abrikosai krenta, nereikia nei atsikelti, nei nusiskinti, kaip rojuj…

Lietuvoje eidama į trečią klasę nei skaityti, nei rašyti lietuviškai dorai nemokėjau. Mūsų klasėje tokie atvykėliai buvome trys. Kokia vargšelė turėjo jaustis mokytoja, dabar ją užjaučiu. Iš pradžių manęs neatestavo, bet po truputį pasivijau.

Antakalnyje pastatė dvidešimt antrąją vidurinę mokyklą, ten ėjau į aštuntą klasę. Čia susipažinau su Gražina Cijunėlyte, Tamaros Kalibataitės dukra. Pradėjome lankyti tautinių šokių būrelį, jam vadovavo Bronė Dragūnaitė. Su Gražina nutarėme daryti klasikinio šokio pratybas. Kokios ten pratybos! Apsukdavome salės kėdes, taip pasidarydavome atramas. Gražina sakė, kad jos mama gali pamokyti, nes ji „Lietuvos“ ansamblio šokėja. Draugė gyveno šalia mokyklos, po pamokų einame į jos namus, ji ir sako: „Įdomu, Tamarka namuose ar ne.“ Atidaro jauna, graži moteris, buvau įsitikinusi, kad tai Gražinos sesuo. Linksma, juokauja, kalbamės, aš ją vadinu Tamara, o Gražina man sako: „Nevadink jos Tamara, čia mano mama.“ Susigėdau… Mano mama buvo ligota, tėvai susituokė garbaus amžiaus. Kad mama galėtų būti tokia jauna, negalėjau įsivaizduoti. Taip Tamara Kalibataitė padėjo mums mokytis šokti, ateidavo į mokyklą. Toks buvo mano susitikimas su tautiniu šokiu.

Kokius šokius šokote?

Šokome mokyklinį repertuarą, negalėčiau sakyti, kad jis man patiko. Tuo metu lankiau sportinę gimnastiką – tai buvo mano meilė. Prieš kiekvienas varžybas tikrindavo sveikatą, man surado lyg ir mažakraujystę ir uždraudė dalyvauti. Be to, žiemą, eidama ties Katedros aikšte Nerimi į Dinamo sporto salę (tuo metu nebuvo nei Šilo, nei Karaliaus Mindaugo tilto), upės vidury įlūžau. Mano bendrakeleivė rovė iš įvykio vietos kiek įmanydama greičiau ir atsisuko tik kitame krante… Išsikapsčiau savarankiškai, bet sportinė karjera baigėsi.

Ketinote šokti „Lietuvos“ ansamblyje?

Kai skelbė priėmimą į „Lietuvos“ ansamblio parengiamąją grupę, mokiausi devintoje klasėje. Su Gražina ten nuėjome. Tamara niekad nenorėjo, kad duktė šoktų, kartotų jos kelią, linkėjo dukrai patogesnio gyvenimo. Gražina buvo gabi, iš mamos paveldėjusi švytinčias akis, lengvą judesį, tamarišką eleganciją – vėliau Gražina ilgus metus šoko universiteto ansamblyje. Stojant į „Lietuvos“ ansamblio parengiamąją šokėjų grupę, Tamara vedė pamoką, buvo priėmimo komisijoje. Gražina, žinodama, kad mama jos nepriims, užsiregistravo svetima pavarde. Tamara Kalibataitė, skaitydama priimtųjų sąrašus, buvo apstulbusi: ir aš priimta, ir jos duktė svetima pavarde… Studijos tikslas – parengti šokėjus „Lietuvos“ ansambliui. Man neblogai sekėsi, nebegalvojau apie aukštąją mokyklą, svajojau šokti. Buvau priimta, bet su sąlyga, kad neišvažiuosiu į jokias gastroles, išskyrus Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje. Buvau tremtinių vaikas, nesvarbu, kad tėvai reabilituoti, kad jie – ne aš. Toks nurodymas. Tai mane įžeidė.

Kaip patekote į Pedagoginį institutą?

Su „Vaivos“ ansambliu niekad nebuvau nutraukusi ryšių, tebešokau, tad išvykau į festivalį Kišiniove. Delegacijai vadovavo Kazys Poškaitis. Pasiguodžiau, kad niekur nestojau, nepasisekė su ansambliu. Jis paskatino stoti į Pedagoginį institutą, kur antrus metus veikė Choreografijos katedra. Nors egzaminai buvo pasibaigę, pašnekėjo su katedros vedėju Juozu Gudavičiumi, egzaminus išlaikiau vėliau ir buvau priimta.

Katedra tuomet dar tik kūrėsi, net dėstytojai buvo ne visi. Tokios specialybės aukštosios mokyklos Lietuvoje nebuvo, tik Maskvoje ar Leningrade. Juozas Lingys mums ir dėstė, ir mokėsi kartu. Baigę tris kursus, išvažiavome į Klaipėdą. Alma Gražulienė ir aš turėjome nemažą šokio patirtį, kartais daugiau už pradedančius dėstytojus žinojome. Buvom šmaikščios ir „nepatogios“. Juozo Lingio mokykla „įsigeria“. Jis būdavo reiklus, bet, pažinus jo repertuarą ir mokyklą, studijos buvo malonumas ir žaidimas.

Paskyrimą gavote į Vilnių?

Paskyrė mane į Vilniaus rajoną, Rudaminos kultūros namus. Direktorė buvo baigusi choreografiją Kultūros mokykloje. Nenorėdama užleisti pozicijų, skirdavo man atrakinti ir užrakinti kultūros namus, budėti šokiuose, žiūrėti, kad štekerių nenupjaustytų. Tada nežinojau, kas tie štekeriai.

Kultūros ir švietimo ministerijos rengdavo susitikimus su jaunais specialistais. Rūpindavosi, kaip jiems sekasi dirbti. Viename posėdyje dalyvavau ir aš. Išsakiau savo nuomonę. Gaunu raštelį, kreivom raidėm parašytą: „Po susitikimo noriu su jumis pasikalbėti.“ Galvojau, gal kavalierius, bet kad prikeverzojęs… Pasisuku į vieną pusę, į kitą, žiūriu, Kazys Poškaitis sėdi su nepažįstamu žmogum. Tas nepažįstamasis – Saliamonas Sverdiolas. Jis ir pasiūlė dirbti Liaudies kultūros centre, choreografijos skyriuje.

Kai pradėjote kurti, kas skatino, įkvėpė?

Kad galiu ką nors padaryti, supratau dar studijų metais. Pedagoginiame institute buvo dainų ir šokių ansamblis, jam vadovavo Algirdas Vyžintas. Jiems reikėjo naujų kompozicijų, ir Juozas Gudavičius rekomendavo mane. Su Vyžintu tik kūrybiškai pasikalbėjome, tada nieko nesukūriau, bet ėmiau pasitikėti savimi.

Vėliau Vilniuje turėjau pagyvenusių žmonių kolektyvą „Audėjo“ fabrike. Reikėjo sukurti šokį, susijusį su audimu. Ėjau į cechus, stebėjau, kaip dirba staklės, peržiūrėjau folklorinę medžiagą. Pavadinau „Pykšt pokšt šaudyklėlė“. Dalyvavome peržiūroje, komisijoje sėdėjo Ričardas Tamutis. Pašokome. Aptarimas. Tamutis ir sako: „Ką tu ten padarei?“ Atsakiau, kad naują šokį. „Kokį naują, ar tu nematai, kad Lingio „Aštuonnytį“ šoki?“ Man bloga pasidarė, „Aštuonnytį“ aš žinau, tai šokio klasika. Nekopijavau, bet tas staklių darbo procesas: šaudyklės, siūlų vijimasis… Jis buvo panašus į Lingio šokį. Nutariau – niekada daugiau nebekursiu. Bet Tauragės „Jūros“ ansamblis šventė jubiliejų ir paprašė sukurti šokį. Manau, Vyžintas mane rekomendavo. Susitikome su kompozitoriumi Anatolijumi Lapinsku. Buvau išstudijavusi Balio Buračo medžiagą apie rytagonę. Kompozitoriui papasakojau sumanymą, jis parašė muziką ir sukūriau merginų šokį „Rytagonė“. Jis jau nebuvo panašus į „Aštuonnytį“, tai tokia pirmoji sėkmė…

Jūsų vardas neatsiejamas nuo dainų švenčių, esate sukūrusi ne vieną scenarijų, buvote vyriausiąja baletmeistere. Kaip viskas prasidėjo?

Pirmoji mano Dainų šventė – Dainų diena, dalyvavome su mokyklos choru. 1970-aisiais šokau sportinius šokius kitoje šventėje – tuomet mokiausi trečiame kurse. Vadovavau Elektromechanikos technikumo kolektyvui, ruošėmės dainų šventei. Šokių repertuarą parengiau, kaip supratau. Per atranką, mums šokant, vienas komisijos narys, nusiavęs batus, už kulisų rodė, kaip reikia šokti. Vėliau sužinojau, kad tai Kazys Motuza. Į šventę nepatekome.

Šventėse iš pradžių dirbau baletmeisterių asistente. Baletmeistere šalia Ričardo Tamučio tapau per 1980-ųjų šventę (vyriausiasis baletmeisteris buvo Juozas Gudavičius). Dirbau su dalimi, kurioje buvo sumanytas lyriškas moterų pasirodymas, nuo mergaitės iki motinėlės. Tada su Ričardu Tamučiu draugiškai bendradarbiavome. Kitą šventę kūrė Elena Morkūnienė, ten turėjau atskirą Aukštaitijos dalį. Paskui atsivėrė geležinė uždanga – pradėjome rengti Pasaulio lietuvių dainų šventes.

Kiek švenčių esate sukūrusi?

Penkias nuo 1994-ųjų. Esu dėkinga Liaudies kultūros centrui, kuris mane pasiūlė.

Kaip dabar ruošiatės būsimai Dainų šventei?

Nebesiruošiu. Ruošiuosi būti žiūrove. Dabar švęsiu savo šventes: anūkų gimtadienius, jų išdygusius dantukus…

Kuri iš penkių sukurtų švenčių Jums reikšmingiausia?

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Į ją buvo sudėta visa, kas Lietuvoje geriausia. Žinoma, tikėjomės naujo stadiono… Turėjome šventės viziją. Scenarijaus autorė Birutė Mar sukūrė kosminį pasaulį, kuriame mažytė Lietuvėlė, išlaikiusi tūkstantmetes tradicijas, turėjo skambėti kitaip. Bet atsitiko, kaip atsitiko. Anot dainininko Vladimiro Vysockio: „Geriausi už kalnus gali būti tik tie kalnai, ant kurių dar neužkopei“…

Ką Jums reiškia pedagoginis darbas?

Svarbus, mylimas darbas, mano pašaukimas. Vėlokai jį atradau, ir tik per prievartą. Mano tėtis sirgo, turėjau jį slaugyti. Reikėjo tokio darbo, kad galėčiau dažnai parlėkti namo. Pasirinkau mokyklą, kurioje kadaise pradėjau mokytis, arčiau namų. Direktorė stebėjosi, kad prašau tvarkaraščio su kuo daugiau laisvų pamokų. Bet smagiau dirbti su suaugusiaisiais. Pradėjau dėstyti Vilniaus konservatorijoje. Keli išleisti kursai man lig šiol mieli, bendraujame. O Pedagoginiame universitete pradėjau nuo asistentės, nes aukštesniojoje mokykloje įgyta patirtis nesiskaitė. Kur dabar kopti, leistis laikas… Universitete esu patenkinta – džiaugiuosi studentais, kolegomis, rektoriaus požiūriu į mūsų specialybę. Apsukusi didelį ratą, vėl grįžau į savo studijų salę, ant tų pačių, bet jau supuvusių grindų. Auditui paliepus, grindis šiandien turime naujas.

Marius Kraptavičius

“Literatūra ir menas”