Knygynus ką tik pasiekė rusų romanisto Michailo Šiškino naujausias romanas „Laiškų knyga“, pelnęs 2011 m. Rusijos nacionalinę literatūros premiją. Siūlome kūrinio ištrauką.

Atsiverčiu vakarykščias „Vakarines“, o ten apie mudu. Rašo, kad pradžioje vėl bus žodis. O mokyklose senu įpročiu vograuja, kad iš pradžių buvo didysis sprogimas ir viskas išsilakstė.
Tačiau viskas neva jau egzistavo ir prieš sprogimą – visi dar neištarti žodžiai ir visos matomos ir nematomos galaktikos. Taip smėlyje jau glūdi būsimas stiklas, o smiltelės – štai šio lango, už kurio ką tik prabėgo berniukas su futbolo kamuoliu, užkištu po marškinėliais, sėklos.
Tai buvo toks šilumos ir šviesos gumulas.
O ta nei langų, nei durų neturinti pilna žmonių seklyčia, anot mokslininkų, didumo buvo sulig futbolo kamuoliu. Arba sulig arbūzu. O mes ten buvome sėklytės. Ir štai ten viskas sunoko, išsipūtė ir spustelėjo iš vidaus.
Pirmasis arbūzas perskilo.
Sėklos pasklido ir sudygo.
Viena sėklytė išleido daigelį ir tapo mūsų medžiu, štai jo šakos šešėlis šliaužia palange. Kita pavirto prisiminimu vienos mergaitės, kuri norėjo tapti berniuku – vaikystėje ji buvo aprengta Batuotu Katinu ir išleista į karnavalą, o visi aplinkui taikėsi timptelėti už uodegos ir galiausiai nutraukė ją, ir mergaitei teko vaikštinėti su uodega rankoje.
Trečioji sėklytė prasikalė prieš daugelį metų ir tapo jaunuoliu, kuriam patikdavo, kai kasydavau jo nugarą, jis neapkentė melo, ypač kai iš visų tribūnų kas nors imdavo įtikinėti, kad mirties nėra, kad užrašyti žodžiai – kažkas panašaus į tramvajų, vežantį į nemirtingumą.
Pagal druidų horoskopą jis buvo morka.
Prieš sudegindamas dienoraštį ir visus savo rankraščius, jis užrašė paskutinę labai juokingą frazę: „Talentas mane apleido“ – spėjau perskaityti prieš tau išplėšiant sąsiuvinį man iš rankų.
Stovėjome prie laužo ir nuo karščio dangstėmės veidus delnais, žiūrėdami į pirštų kaulus, išryškėjusius perregimose raudonose plaštakose. Iš viršaus leidosi pelenų dribsniai – šilti sudegę puslapiai.
Taip, vos neužmiršau, o paskui visa, kas gyva, vėl susieis į krūvą.
Vovka-morka, kur tu dabar?
Na, ir kodėl gi taip? Julija kvailutė stengiasi, siunčia jam laiškus, o kietaširdis Sen Prė išsisukinėja trumpais juokaujamais laiškeliais, kartais eiliuotais, kuriuose suomės rimuojamos su ruoniais, amunicija su sublimacija, apdergta tualeto skylė su Džokondos šypsena (beje, ar supratai, kodėl ji šypsosi? – aš, regis, supratau), Dievas su pieva.
Mano mylimasis!
Kodėl tu tai padarei?

***
Teliko išsirinkti karą. Ir laukti ilgai nereikėjo. Ko jau ko, o šito gėrio nenugalėta mūsų tėvynė gali pasiūlyti į valias, nespėsi nė laikraščio išskleisti, žiūrėk, draugiškos karalystės jau gaudo durtuvais kūdikius ir prievartauja senutes. Kažkodėl ypač būna gaila nekaltai nužudyto caraičio su jūreiviška palaidinuke. Moterys, seneliai ir vaikai kažkaip įprastai praslysta pro akis, o čia – jūrinikė.
Menkas žmogelis atlieka solo, virš varpinės tamsus debesis, motina tėvynė šaukia.
Šaukimo punkte agitavo: kiekvienam reikalingas savasis Austerlicas!
Iš tiesų reikalingas.
Medicinos komisijos gydytojas – didžiulė plika gumbuota kaukolė – atidžiai pažvelgė į akis. Pasakė:
– Tu visus niekini. Žinai, juk ir aš toks buvau. Man buvo tiek pat metų, kiek ir tau, kai atlikau pirmąją praktiką ligoninėje. Ir štai mums kartą atvežė benamį, kurį partrenkė mašina. Dar buvo gyvas, bet labai smarkiai sumaitotas. Nelabai mes ir stengėmės. Akivaizdu, niekam senis nereikalingas ir niekas jo nepasiges. Dvokas, purvas, utėlės, pūliniai. Žodžiu, paguldėm nuošaliau, kad nieko neišteptų. Pats nusibaigs. O man paskui reikėjo iškuopti, numazgoti kūną ir išsiųsti į morgą. Visi išėjo, paliko mane vieną. Išėjau parūkyti ir galvoju – kam man visa tai? Kas man tas senis? Kam jis reikalingas? Kol rūkiau, tas nusibaigė. Ir štai šluostau kraują, pūlius – atsainiai, kad tik greičiau išsiųsčiau jį į šaldiklį. Ir tada pagalvojau, kad galbūt jis kažkieno tėvas. Atsinešiau karšto vandens dubenį, ėmiau jį mazgoti. Kūnas senas, apleistas, apgailėtinas. Niekas jo metų metus neglostė. Ir štai mazgoju jo kojas, baisius susisukusius pirštus, o nagų beveik nebėra – visus grybelis suėdęs. Šluostau kempine visas jo žaizdas, randus – ir tyliai su juo kalbuosi: na, ką, tėvai, sunkus tau teko gyvenimas? Nelengva, kai tavęs niekas nemyli. O ir kaip tavo metų gyventi gatvėje tarsi benamiam šuniui? Bet dabar jau viskas baigėsi. Pailsėk! Viskas dabar gerai. Nieko nebeskauda, niekas šalin nevaro. Štai taip mazgojau jį ir kalbėjausi. Nežinau, ar padėjo jam tai po mirties, tačiau man labai padėjo gyvenime.
Sašenka mano!

***
Volodenka!
Žiūriu į saulėlydį. Ir galvoju: o jeigu ir tu dabar, tą pačią akimirką, taip pat žiūri į šį saulėlydį? Vadinasi, mudu kartu.
Aplinkui taip tylu.
O dangus koks!
Štai šeivamedis – ir tas jaučia.
Tokiomis akimirkomis atrodo, kad medžiai viską supranta, tik pasakyti negali – visai kaip mes.
Ir staiga labai aštriai pajunti, kad iš tiesų mintys ir žodžiai persmelkti tos pačios esmės, kaip štai ši žara arba ta pati žara, bet atsispindinti štai toje baloje, arba mano ranka sutvarstytu pirštu. Taip norėtųsi, kad tu visa tai dabar pamatytum!
Įsivaizduoji, paėmiau duonriekį ir įsigudrinau brūkštelti sau per pirštą ligi pat nago. Sutvarsčiau kaip pakliūva, o paskui nupiešiau ant tvarsčio dvi akis, nosį. Išėjo nykštukas. Štai su juo visą vakarą ir šnekučiuojuosi apie tave.
Dar sykį perskaičiau tavo pirmąjį atviruką. Taip! Taip! Taip! Būtent taip! Viskas rimuojasi! Apsižvalgyk! Juk tai rimai! Štai regimas pasaulis, o štai – jeigu užsimerksi – neregimas. Štai laikrodžio rodyklės, o jų rimas – kriauklė, žmonių paversta pelenine. Štai pušies šaka dygsniuoja dangų – o štai ant lentynos vaistažolė, naudinga nuo vidurių pūtimo. Štai mano sutvarstytas pirštas, dabar, ko gero, randas liks visam laikui, o jo rimas – tas pats mano pirštas, bet dar prieš man gimstant ir kai manęs jau nebus, tai, ko gero, lygiai tas pats. Viskas pasaulyje surimuota su viskuo pasaulyje. Šie rimai sutvirtina pasaulį, sujungia jį kaip vinys, suvarytos ligi pat galvučių, kad jis nesubyrėtų.
Ir nuostabiausia, kad tie rimai visada buvo – nuo pat pradžios – jų negalima sugalvoti, kaip negalima sugalvoti paties paprasčiausio uodo arba štai to debesies, priklausančio ilgai skraidančiųjų rūšiai. Supranti, tiesiog vaizduotės nepakaktų sugalvoti pačius paprasčiausius dalykus!
Kas rašė apie laimės godžius žmones? Kaip gerai pasakyta! Juk tai aš – godi laimės.
O dar pastebėjau, kad ėmiau kartoti tavo gestus. Kalbu tavo žodžiais. Žiūriu tavo akimis. Mąstau kaip tu. Rašau kaip tu.
Visą laiką prisimenu mudviejų vasarą.
Mūsų rytinius etiudus sviestu ant paskrudintos duonos.
Ar prisimeni mūsų stalą po alyvų krūmu, uždengtą klijuote su tamsiai raudonu trikampiu – įkaitusio lygintuvo žyme?
O štai šio dalyko tu negali prisiminti, tai mano prisiminimas: ryte tu perėjai per žolę ir tarsi būtum palikęs saulėje spindinčias slidžių vėžes.
O sodo kvapai! Tokie tiršti, tankūs tarsi kalkės tvyrojo ore. Nors imk ir pilk į puodelį kaip arbatos plikinį.
Ir viskam aplinkui tiktai viena galvoje – eini sau per pievą ar mišką, ir visi tave stengiasi apdulkinti, apsėklinti. Visos kojinės nubarstytos žolės sėklomis.
O prisimeni, mudu pievoje suradome kiškį nupjautomis kojomis – šienapjovės darbas.
Rudaakės karvės.
Ant takelio – ožkų spirelės.
Mūsų tvenkinys – dumblėtas dugnas, žydinti tyrė, pilna varlių ikrų. Baltieji karpiai baksnoja dangaus atvaizdą vandenyje. Išlendi iš vandens ir nuskabai nuo savęs dumblius.
Atsiguliau kaitintis saulėje, užsidengiau veidą marškinėliais, vėjas šnarena kaip iškrakmolyti skalbiniai. Ir staiga panyžta bamboje – atsimerkiu, pasirodo, tai tu plona srovele pili iš kumščio smėlį man ant pilvo.
Einame namo, o vėjas medžius ir mus išpūtęs kaip bures.
Renkame nukritusius obuolius – pirmuosius, rūgščius, kompotui – ir mėtomės tais krituoliais.
Dantyta miško juosta saulėlydžio šviesoje.
O vidurnaktį pažadina šoktelėję pelėkautai.

Michail Šiškin
Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis

Apie autorių ir knygą

Michailas Šiškinas (gim. 1961 m.) – vienas žymiausių šiandienos rusų romanistų, jau penkiolika metų gyvenantis Šveicarijoje. Jo prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliumi. Greta naujojo Viktoro Pelevino romano „Laiškų knyga“ pelnė Rusijos nacionalinę literatūros premiją „Didžioji knyga“, taip pat nominuota antram pagal svarbą literatūros apdovanojimui „Naujoji rusų literatūra“.
Romano „Laiškų knyga“ preliudija – saldūs pirmosios meilės atsiminimų trupiniai: vasarnamio lubų baltuma, juodos ievų uogos, žiogai, kimbantys prie suknelės, saulės paplotėliai ant grindų… Bet tai tik pradžių pradžia. Mylimųjų laiškuose sprogsta pasauliai, laiškais jie mėgina išplėšti prarastą jųdviejų laiką. Praeitis tampa dabartimi: poliarinio lakūno nuotykiai, kelias į Pekiną ir bokserių sukilimo Kinijoje malšinimas, žodžiai, senstantys kartu su į pasaulį ateinančiais naujagimiais… Laiškai keliauja išardytais bėgiais, sudegintais tiltais, paskandintais laivais, pašautais arkliais, kritusiais lėktuvais… Kaip kadaise Eloyzos ir Abeliaro laiškai, prasilenkiantys Simone de Beauvoir ir J.L.Bosto laiškai, išblukę M.K.Čiurlionio ir Sofijos laiškai, taip dabar Sašenkos ir Volodenkos laiškai – apie paslaptį, apie tai, kad mirtis yra tokia pat dovana kaip ir meilė.