Kokybiška, visuomeniškai ir politiškai atsakinga, profesionali ir finansiškai skaidri žiniasklaida – ar tokia misija Lietuvoje vis dar įmanoma?

Šiemet paskelbtame JAV veikiančios organizacijos „Freedom House“ spaudos laisvės reitinge Lietuva įvertinta geriau nei kaimyninės šalys Lenkija, Latvija, Rusija ir Baltarusija, bet prasčiau nei Estija ir Skandinavijos valstybės. Pasaulyje esame garbingoje 41 vietoje. Rytų ir Centrinės Europos / Eurazijos valstybių regione esame ketvirti. Mūsų regione pirma Estija, Rusija – 25-a, o Baltarusija – 27-a. Taigi esame tikrai gerai vertinami.

Kas lemia prastą šalies psichologinį klimatą, visų nepasitenkinimą visais, kas mus įvelia į menkaverčius skandalus, prikausto dėmesį prie nereikšmingų įvykių, formuoja klaidingas ir jokiais faktais nepagrįstas nuomones? Kiek prie to prisideda paviršutiniška, irzli, agresyvi, psichologiškai nestabili, narcisizmo apsėsta, suvargusi ir nuskurdusi žiniasklaida? Iš kurios labai daug tikimasi ir reikalaujama, bet beveik nieko nenorima duoti.

Interneto amžius lemia tai, kad nuolat mažėja žmonių, pasirengusių mokėti už informaciją. Filosofija – kam mokėti, jei pilna nemokamai, skirtingose šalyse įsigali skirtingu tempu. Lietuvoje labai sparčiai. Net nebenorima mokėti už tą turinį, kuris yra kokybiškas ir kurio pagaminimas daug kainuoja.

Nepaisant šios tendencijos, reikalavimai žiniasklaidai dideli. Ar bedalis, kuris nemokamai maitinasi iš šiukšlių konteinerio, pyksta ir moralizuoja dėl konteinerio turinio, kad ten taip mažai skanaus ir nesmirdinčio maisto? O iš spaudos ir visos žiniasklaidos reikalaujama atlikti savo reikšmingą misiją demokratinėje visuomenėje – pateikti visuomenei kokybišką, įvairiapusę, savalaikę, kompetentingą ir išsamią informaciją, skatinti svarbius viešuosius debatus visuomenei aktualiais ir reikšmingais klausimais.

Konstitucinis paradoksas yra tai, kad Konstitucinis Teismas daugelyje savo jurisprudencijos puslapių yra išdėstęs, kokia turi būti žiniasklaida, kaip veikti ir kokią misiją atlikti visuomenėje. Pamirštas tik vienas labai svarbus dalykas: trys valdžios grandys – įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teismai yra visiškai finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais. Žiniasklaida, išskyrus visuomeninį transliuotoją, yra privačios organizacijos ir turi finansuoti pačios save.

Dar didesnis paradoksas, yra tai, jog Andriaus Kubiliaus Vyriausybė suorganizavo, kad Lietuvoje spauda būtų apmokestinta didžiausiais įmanomais mokesčiais. Taip jai sudavė kone mirtiną smūgį ir pagreitino jos žlugimą. Dar didesnis paradoksas, kad ši Vyriausybė politines partijas aprūpino dešimtimis milijonų mokesčių mokėtojų pinigų. Galima drąsiai teigti, kad iš žiniasklaidos priemonių reikalaujama ne tik atlikti savo svarbią visuomeninę misiją, bet dar ir savo sumokėtais mokesčiais finansuoti politines partijas.

Taigi šalies žiniasklaida išgyvena gilią krizę. Ir krizė ne tik ekonominė, bet ir intelektinė. Galima pagrįstai teigti, kad du trečdaliai šalies žiniasklaidos gyvena ne iš savo profesionalios veiklos, bet iš savininkų dotacijų. Būtent dotacijų, o ne investicijų. Nes pinigai, kurie daug metų skiriami žiniasklaidos bendrovių kasmetiniams nuostoliams

padengti, negali būti vadinami investicijomis. Už ką moka tų žiniasklaidos priemonių savininkai? Ar jie, kaip pirmojo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinių“ leidėjas Petras Vileišis, kuris

prieš 108 metus yra asmeniškai prisidėjęs, kad šiandien (gegužės 7 d.) švęstume spaudos atgavimo šventę, veikia suprasdami savo svarbią misiją šviesti tautą ir parodyti ateities kelius?

Kokią įtaką žurnalistų nepriklausomumui ir profesionalumui daro žiniasklaidos priemones išlaikantys savininkai? Jei žiniasklaidos ar žurnalistikos profesionalais vadinsime tik tuos, kurie iš savo profesijos sugeba užsidirbti ir išgyventi, tai profesionalios žiniasklaidos ir žurnalistikos Lietuvoje tiek, kiek ant vienos rankos pirštų. Jei profesionalumo reikalavimus kelsime dar aukščiau ir reikalausime nepriekaištingo Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso laikymosi, tai neliks ir tų pirštų.

Kodėl taip atsitiko? Ir kas bus toliau? Šie du pagrindiniai klausimai ir atsakymai į juos yra labai svarbūs, jei tikimės valstybės ir demokratijos progreso.

Šveicarų kasmetiniame spaudos kokybės tyrime konstatuojama, kad žiniasklaidos kokybės kritimo šioje šalyje pagrindinė priežastis – internetas ir nemokami laikraščiai. Jų paviršutiniška, nekokybiška, bulvarinė informacija sukuria nemokamos žiniasklaidos kokybės iliuziją ir naikina profesionaliąja žiniasklaidą, kurios darbas yra brangus. Vis daugiau skaitytojų renkasi nemokamą, nors ir paviršutinišką bei neprofesionalų turinį. Šveicarai konstatuoja, kad tai jiems kelia nacionalinio saugumo problemą. Visuomenei žiniasklaidos teikiamos informacijos kokybė ir viešųjų debatų gylis yra dalykai, lemiantys šalies demokratijos kokybę ir jos progresą. Šveicarai yra tikri, kad pralaimėjimas dėl žiniasklaidos kokybės šiandien yra valstybės ir jos piliečių pralaimėjimas globaliame pasaulyje rytoj.

Akivaizdu, kad ne visos Lietuvos žiniasklaidos kokybės ar broko, laisvės ar nelaisvės problemos susijusios su žiniasklaidos ekonomine padėtimi ar jos savininkų principais bei oria laikysena visuomenės atžvilgiu. Yra ir intelektualinių problemų. Tik menka dalis Lietuvos žiniasklaidos dirba kokybiško turinio žanre. Absoliučios daugumos žiniasklaidos priemonių darbo žanras – informacinės pramogos. Priežastis akivaizdi: piliečiai nori pramogų – pramogas ir gauna.

Mažoje šalyje, dar mažesnėje mokioje rinkoje, uždirbti ar bent išgyventi iš kokybiškos informacijos yra kone beviltiška. Turinio žurnalistika reikalauja geresnio pasirengimo, intelektualinio kruopštumo, nuolatinio tobulėjimo. Geras tekstas yra retas ir brangus. Lietuvoje praktiškai nykstantis. Pasirodo jis ir keliuose bulvariniuose interneto portaluose, bet nesukuria konteksto, kaip ir gera išmesta knygą Kariotiškių šiukšlyne pradeda smirdėti nuo aplinkos, nors savo turiniu yra kokybiška. Interneto komentatorių aplipintas geras turinys nevalingai ir patį tekstą sulygina su autobusų stoties išvietės siena.

Atsakant į straipsnio preambulėje iškeltą klausimą, ar Lietuvoje dar gali atsirasti kokybiška, visuomeniškai ir politiškai atsakinga, profesionali, užsidirbanti iš savo profesijos ir finansiškai skaidri žiniasklaida, tenka pripažinti, kad tai beveik nebeįmanoma. O kas yra tas „beveik“? „Beveik“ yra reikšmingos ir įtakingos visuomenės dalies suvokimas, kad tokia kokybiška žiniasklaida šaliai yra būtina, norint pasiekti reikšmingų rezultatų kitose srityse: šalies psichologinio klimato, politikos profesionalumo, valstybės administravimo, demokratijos kokybės, universitetų, kolegijų, gimnazijų mokymo rezultatų.