Sausio 11-ąją Paryžiaus gatves užtvindė pusantro milijono piliečių. Įvairių rasių, tikėjimų ir politinių pažiūrų, anaiptol ne visi turintys Prancūzijos pasus, jie jungėsi prie Respublikos maršo (Marche républicaine).

Ausiai ir akims įprastas žodis „respublika“ reiškia viešus, visiems bendrus reikalus. Prancūzams tokiais tapo teroristų surengtos žudynės „Charlie Hebdo“ savaitraščio redakcijoje.

Prancūzijos vidaus reikalų ministerija teigia, kad sekmadieninė ir šeštadieninė (tada į gatves išėjo 700 tūkst. žmonių) demonstracijos – didžiausios, kokių būta šalyje.

Aplink Kaabos akmenį Mekoje vienu metu gali ratu žingsniuoti apie 2 mln. maldininkų. Šv. Petro aikštėje Romoje ir aplinkinėse gatvėse per didžiausius antplūdžius susirenka arti milijono piligrimų. Hadžas Mekoje, Velykos Romoje kartojasi kasmet. Milijoniniai pilietiniai maršai – ne.

Tačiau Respublikos maršas – irgi religinė apeiga. Apšvietos laikais atsiradusios valstybių konstitucijos (beje, 1791-ųjų Abiejų Tautų Respublikos konstitucija – Europoje pirmoji) šventais tekstais nelaikomos, nors jos šventesnės už Šv. Raštą, pavyzdžiui, ginamos ginklais, ko šiais laikais nepasakysi apie Bibliją.

Tikėjimas laisve, lygybe ir brolybe – toks pat iš piršto laužtas kaip tikėjimas prisikėlimu iš numirusiųjų. Nei žmonės gimsta laisvi, nei jie būna lygūs, juolab apimti broliškų jausmų. Tačiau visa naujųjų laikų istorija yra daugmaž sėkmingas bandymas šiuos dalykus įgyvendinti.

Galima teigti, kad asmens juridinės laisvės principas ėmė vyrauti, kada rinkai prireikė visiškai laisvos darbo jėgos. Tačiau ekonominė teorija, matyt, nebuvo labai svarbi tiems juodaodžiams, kurių nepardavė vergų pirkliams, kada britai ėmė karti vergus gabenusių laivų kapitonus.

Galima svarstyti, kas yra pusiausvyra tarp rasių lygybės ir pilietinės tautos teisės apibrėžti santuoką, bet vargu ar rasiškai mišrioms poroms labai rūpėjo teisinė kazuistika, kada 1967 m. Jungtinėse Valstijose buvo galutinai panaikintas mišrių santuokų draudimas.

Po poros metų amerikiečiai išsilaipino Mėnulyje, o 2013 m. Misisipės valstija pagaliau užbaigė vergijos panaikinimo procesą, kaip to reikalauja JAV konstitucija.

Amerikoje laisvės, lygybės ir brolybės principų įtvirtinimas yra vidinis, o ne iš pašalies primestas reikalas. Tikrai ne dėl to, kad reikalauja Europos Sąjunga, Kanada ar Meksika, virš vienos iš San Fransisko kalvų plevėsuoja senoji inkų vėliava, dabar tapusi ypatingo lytinio potraukio mažumų ženklu.

Skirtingose valstybėse skirtingos ir laisvos valios apraiškos. Milijonai prancūzų sausio 11-ąją išėjo protestuoti dėl žurnalistų ir dailininkų išžudymo. O dviem dienom anksčiau keli šimtai sauditų irgi laisva valia žiopsojo, kaip šalia mečetės už piktžodžiavimą botagu plakamas tinklaraštininkas Raifas Badawi.

Žinomas stačiatikių publicistas išpeikė tuos rusus, kurie pritarė žudynėms Paryžiuje, tačiau pareiškė, kad karikatūrų, dėl kurių kerštauta, masiškai perspausdinti nereikia, nes piešiniai bjaurūs.

Lietuviai, kuriems „pilietinio humanizmo“ ir miglotai apibrėžtų „tradicinių vertybių“ derinimas yra skausmingas galvosūkis, gali pasitikrinti tokiu testu.

Viena feministė (atrodo, lesbietė) save nuogą išdažė kaip tautinę trispalvę ir nusifilmavo. Anaiptol ne provokaciniai klausimai:

1) ar piliečiai išeitų į gatves, jeigu šio „meninio veiksmo“ autorę kas nors primuštų?

2) ar esant palankioms oro sąlygoms išeitų nuogi – vien išsidažę tautinėmis spalvomis?

Apšvietos religijos dogma: nesutinku su jūsų pažiūromis, tačiau paaukosiu gyvybę dėl jūsų teisės reikšti pažiūras.