Birželio pradžioje šalies knygynuose pasirodys šešiasdešimtmetį švęsiančio žinomo rašytojo Donaldo Kajoko knyga “Lapės gaudymas”. Tai tikrai vertingas kūrinys, sudarytas iš trumpų ese. D.Kajokas išsiskiria gebėjimu žvelgti virš viso to, kas praeina, kas nereikšminga, stabdyti akimirkas supratingu šypsniu, paradoksais. O mes siūlome ištrauką su keliolika ese.

XI
Taip jau yra – mes nuolat gyvename ateityje, ateitimi, mintame miražų prieskoniais pagardintomis jos vizijomis.
Ar ne todėl niekaip nesugebame pasivyti to, ką gražiausiomis sielos akimirkomis vadiname dabar ir čia?
O vytis vis tiek teks.
Kad ir trumpais sapnų perbėgimais.
Kaip gaudant lapę.

XII
Pustuštė vyninė. Šaunus „Kauno rabinų“ (pavardės žinomos) trio.
– Baik tuos davatkų plepalus! – dudena bosu Pirmasis. – Ne Dievas sukūrė žmogų, bet žmogus Dievą!
– Gryna teisybė, – entuziastingai pritaria Antrasis. – O paskui už bausmę dar ir išgujo iš Žemės! Tada Dievas puolė padebesiuose statyti žmogui šventyklas ir karštai melstis, kad būtų grąžintas atgal, tik žmogus nekvailas, ė, ne, sako, gerbiamasai, dar pasikankink rojuje, atpirk savo šventumą! Aukso žodžiai – žmogus sukūrė Dievą, ir dar taip tiksliai pagal savo paveikslą, nors nusišauk!
Trečiasis tuo tarpu atkragina galvą ir užtraukia belkanto:
Argi gali būt gražiau –
Traukdamas į vyninę
Moterį tėvyninę
Pamačiau!

XIII
Tapytojas Samuelis Bakas nusipirko solidžią knygą apie simbolių reikšmes pasaulinėje tapyboje.
Kadangi pats mėgo tapyti kriaušes, pirmiausia atsivertė puslapį, kur aiškinama kriaušės simbolika.
O ten buvo parašyta: kriaušė – simbolis, dažnai pasitaikantis tapytojo Samuelio Bako kūryboje.
Būna tokių gudrių knygų, kurios vertos tik tiek, kad žmogui tampa net.

XIV
Iki tiesos – vos vienas žingsnis, tačiau tikslus.
Didis tas, kuris pajunta, kurion pusėn jį žengti. Tuomet pirmas žingsnis tampa ir paskutinis, pasaulį lemiantis.
– Ar yra tokių, teisingon pusėn žengusių?
– Yra. Tačiau juos ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum. O ir tų pirštų trim keturiais bus per daug.

XV
Dalis žodžių junginių, kuriuos iš inercijos arba neva „dėl loginio nepatogumo“ vadiname paradoksais (teiginiais, tarsi neatitinkančiais sveiko proto reikalavimų), dažnai nėra jokie absurdiški teiginiai. Tik daug tikslesnis įvardijimas to, kas yra taip paprasta, kad protui tampa nesuvokiama.
Labai paprastų dalykų protas nemėgsta. Bijo „trumpo jungimo“.
Jam, girdi, duok ilgesnį.

XVI
Žmonės, žūtbūt norėdami pateisinti savo vargą, neviltį, tinginystę ar kvailybę, prisigalvoja neįtikėtinų sąmokslo teorijų, ir dar tokių gudrių, painių, šimtmečiais besitęsiančių, kad lieka stvertis už galvos: gi ne žmogaus valioje sukurti tokias ilgalaikes be sutrikimų veikiančias struktūras!
Bet skeptikams iš prigimties nieko neįrodysi. Sąmokslo teorijos – jų užuobėga, vakaro žibelė, pastanga atsipūsti po dienos vargų.
Nė nenutuokiant, koks varginantis toks atokvėpis.
Ką gi, tebūnie, teprisigalvojie. Kaip ten sakė proletariato poetas? „Juk jeigu žvaigždes uždega – vadinasi – kažkam to reikia?“

XVII
Taip, talentas menininkui šiais laikais jau kaip ir nereikalingas, šiek tiek menu dar besidominti publika tuo irgi bemaž įtikinta.
Bet meno kūriniai nežino to, ir gana! Duok jiems talento, jei neduodi – niršta, protestuoja, gadina orą, spardosi, kol galop nusibaigia jau kitą dieną.
Labai nesupratingi padarai, TV nežiūri, laikraščių neskaito, ar ką?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.