Šiandien buvo paskelbtas Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos sprendimas byloje “V. Kononov prieš Latviją”. Keturiolika balsų prieš tris persvara buvo nuspręsta, kad Latvija nepažeidė žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio, kuris neleidžia teisti asmenų už veiksmus, jei jų padarymo metu jie nebuvo pripažįstami nusikaltimais nei pagal nacionalinę, nei pagal tarptautinę teisę, pažeidimo.

Antrą kartą nagrinėjamoje byloje teismas pakeitė savo sprendimą. Pirmasis teismo sprendimas priimtas pripažinus, kad Latvija nuteisdama V.Kononovą pažeidė Žmogaus teisių konvenciją.

Lietuva ir Latvija mano, kad sovietinė ir nacistinė okupacija turėtų būti vertinamos vienodai. Paaiškėjo, kad visgi panašiai mąsto ir visa Europa.

Priminsime, kad sovietų partizanas Vasilijus Kononovas su savo parankiniais Antrojo pasaulinio karo metais nužudė devynis taikius Latvijos piliečius. Latvijai atkūrus nepriklausomybę šis veikėjas buvo nuteistas už nusikaltimus žmoniškumui, jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė. Tokį Latvijos teismo sprendimą žudikas apskundė Strasbūro teismui.

Na, bet mes trumpam persikelkime į Lietuvą. Gegužės 9-ąją Vilniaus gatvėmis pražygiavę rusakalbiai Antrojo pasaulinio karo veteranai vėl sukėlė pagrįstų kontroversijų dėl raudonosios armijos didvyriškumo vertinimų.

Juk ir šiandien vis dar sunkiai skiriame raudonosios armijos kareivį, kovojusį su Trečiojo Reicho fašizmu ir tiek Europoje, tiek visame pasaulyje nusipelniusį pagarbos, bei tos pačios raudonosios armijos kareivį, kuris tapo NKVD, MGB ar KGB kovotoju ir aktyviai dalyvavo palaužiant mūsų pasipriešinimą okupacijai, žudė taikius gyventojus bei mūsų pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius.

Aišku viena, kad raudonosios armijos kareivius, kovojusius prieš fašizmą, turime išmokti gerbti, o gegužės 9-ąją parade žygiuojantį karo nusikaltėlį turime teisti ir uždaryti į kalėjimą. Toks mūsų vidinis apsisprendimas ir senajai Europai padėtų suvokti, kodėl Antrojo pasaulinio karo pabaigą mes suvokiame skirtingai.

Pastaraisiais metais Strasbūro Žmogaus Teisių Teisme nagrinėjama vis daugiau bylų, visam pasauliui pranešančių mūsų poziciją dėl raudonosios armijos karių, kurie gali ir privalo būti laikomi karo nusikaltėliais. Ar senajai Europai tai padės suprasti, kad, be fašistinės okupacijos, pergyvenome tokią pačią kruviną sovietinę okupaciją?

Rusija aktyviai dalyvauja byloje prieš Latviją

Strasbūro teismui Latvijos pilietis V.Kononovas skundėsi dėl Žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio, kuris neleidžia teisti asmenų už veiksmus, jei jų padarymo metu jie nebuvo pripažįstami nusikaltimais nei pagal nacionalinę, nei pagal tarptautinę teisę, pažeidimo. Latvijos aukščiausiasis teismas nuteisė V.Kononovą remdamasis tarptautiniais dokumentais – 1907 m. Hagos konvencija dėl karo įstatymų ir papročių bei 1949 m. Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu.

Čia trumpai derėtų paaiškinti, kokį nusikaltimą minimas V.Kononovas padarė. 1944 m. vasarį vermachto kareiviai Latvijos Mazie Bati kaime aptiko ir sunaikino grupę raudonųjų partizanų. Tuometis raudonųjų partizanų būrio vadas V.Kononovas įtarė, kad Mazie Bati kaimo gyventojai naciams išdavė jo bendražygius. Tad 1944 m. gegužės 27 d. V.Kononovas su savo kovotojais, persirengę vermachto kareivių uniformomis, ižengė į Mazie Bati kaimą ir nužudė devynis jo gyventojus. Tarp jų ir devintą mėnesį nėščią moterį.

Šioje byloje Lietuva ir Rusija dalyvavo kaip trečiosios šalys, suinteresuotos bylos baigtimi. Rusija – V.Kononovo pusėje, Lietuva – Latvijos pusėje. Rusija šioje byloje didelę svarbą teikia klausimui, ar Latvijos inkorporavimas į Sovietų Sąjungą 1940 m. buvo teisėtas pagal tarptautinę viešąją ir konstitucinę teisę, t.y. kokią teisinę reikšmę tai turi Mazie Bati gyventojų teisiniam statusui. Tiesa, čia reikėtų priminti, kad Strasbūro teismas jau ne kartą yra pabrėžęs, kad jis susilaikė ir ateityje susilaikys nuo istorinių vertinimų, nes tai nepatenka į jo kompetencijos ribas.

Lietuvos Vyriausybės atstovės Strasbūro Žmogaus Teisių Teisme Elvyros Baltutytės nuomone, teismo sprendimas priklausys nuo to, kaip teismas vertins ne tik nacistinę, bet ir sovietinę okupaciją.

Beje, V.Kononovo bylą Strasbūro teismas nagrinėjo jau antrą kartą. Pirmasis teismo sprendimas priimtas Teismo kolegijai keturiais balsais prieš tris pripažinus, kad Latvija nuteisdama V.Kononovą pažeidė Žmogaus teisių konvenciją. Tuomet teismas kaip svarbų faktą įvertino tai, kad Mazie Bati kaimo gyventojai iš vermachto kareivių buvo gavę ginklų galimai savigynai nuo raudonųjų partizanų antpuolių.

Dabar Strasbūro teismas pakeitė savo sprendimą ir pripažino, kad Latvija nepažeidė Žmogaus teisių konvencijos.

Anuometiniu teismo vertinimu, po to, kai vermachto kareiviai nužudė grupę raudonųjų partizanų, kuriuos išdavė Mazie Bati kaimo gyventojai, V.Kononovas turėjo teisėtą pagrindą kaimo gyventojus laikyti Vokietijos armijos kolaborantais. Minimalia persvara priimtas teismo sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad V.Kononovas negalėjo protingai numatyti, kad jo veiksmai prilygsta karo nusikaltimams pagal tuo metu taikytinas tarptautinės teisės normas.

Ir sovietinė, ir nacistinė okupacija turėtų būti vertinamos vienodai

Pasak E.Baltutytės, pirmajame Strasbūro teismo sprendime nepakankamai atsižvelgta į tą faktą, kad Latvijos piliečiai turėjo teisę bendradarbiauti gindami savo gyvybę nuo kitų okupantų – raudonųjų partizanų. Tiek sovietinė, tiek nacistinė okupacija turėtų būti vertinamos vienodai ir taikūs piliečiai turi teisę gintis tiek nuo vienos, tiek nuo kitos okupacijos, o taikių gyventojų žudymas, nesvarbu, į kurią pusę jie stoja gindami savo gyvybę, yra karo nusikaltimas.

Latvija pasinaudojo savo teise ir apskundė tokį Strasbūro teismo sprendimą. Sprendimą Teismo didžioji kolegija persvarstė ir Strasbūro teismas priėmė galutinį sprendimą, kuris šįkart yra Latvijos ir Lietuvos pusėje.

Beje, Strasbūro teismas yra priėmęs nagrinėti ir panašią bylą prieš Lietuvą. Lietuvos pilietis V.Vasiliauskas 2005 m. buvo nuteistas už Lietuvos partizanų sunaikinimą. 1951 m. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros, Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB), Kauno srities Šakių r. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventojų dalį, priklausiusią atskirai politinei grupei, t.y. Lietuvos partizanus, 1953 m. sausio 2 d., veikdamas iš anksto susitaręs su Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos Kauno srities Šakių r. skyriaus vadais bei kariais, padedant M.Ž., suteikusiai duomenų apie Lietuvos partizanus Joną Aštrauską ir Antaną Aštrauską bei asmeniškai nurodžiusiai kelią iki jų buvimo vietos ir už tai gavusiai 2 tūkst. rublių, nuvyko prie Šakių rajone Žalgirio miške esančio bunkerio, kartu su kitais MGB darbuotojais bunkerį apsupo ir užpuolę partizanus nušovė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimu, V.Vasiliauskas žinojo, kad sovietų valdžios tikslas yra sunaikinti visus Lietuvos partizanus, žinojo, kad broliai Aštrauskai yra partizanai, suprato, kad per operaciją jie bus arba nužudyti, arba paimti į nelaisvę, kankinami ir teisiami kaip “tėvynės išdavikai”. Tokį LAT sprendimą V.Vasiliauskas apskundė Strasbūro teismui.

Tarptautinės teisės ekspertas Dainius Žalimas laikosi nuomonės, kad Lietuvos partizanai buvo Lietuvos valstybės kariai ir turėtų būti laikomi kombatantais, kovojusiais Lietuvos pusėje, o MGB smogikai – kombatantais, kovojusiais sovietų pusėje. Tokiu atveju jie kovodami turi laikytis kovos veiksmus reglamentuojančių tarptautinių dokumentų. Negalima savo priešininko paėmus į nelaisvę kankinti ar tiesiog nužudyti. Tai laikoma karo nusikaltimu.

Nuo to, kokius sprendimus prieš Latviją ir Lietuvą priima Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas, nemažai priklauso, ar senoji Europa suvoks ir pripažins, kad Lietuvą ir Latviją buvo ištikusios dvi okupacijos. Pirmoji – prasidėjusi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir besitęsusi 50 metų po karo sovietinė okupacija, antroji –  Antrojo pasaulinio karo metais buvusi Trečiojo Reicho, A.Hitlerio režimo okupacija.

O nuo to, kaip mes patys sugebėsime atskirti raudonosios armijos karius, kovojusius ir nugalėjusius fašizmą, nuo tų, kurie padarė karo nusikaltimų prieš Lietuvos piliečius, priklausys ne tik mūsų pačių asmeninė savijauta stebint gegužės 9-osios eitynes Lietuvos miestų gatvėmis, bet ir visos Europos požiūris į Lietuvą kaip valstybę, sugebančią blaiviai ir adekvačiai vertinti Antrojo pasaulinio karo įvykius.