Latvijos rinkimuose pirmą kartą per 20 nepriklausomybės metų daugiausiai balsų pelnė prorusiška partija, už kurią noriai balsavo ne tik tautinės mažumos, bet ir patys latviai.

Paskutinį rugsėjo savaitgalį vykusiuose Latvijos parlamento rinkimuose kairiosios pakraipos rusakalbių remiamas susivienijimas “Santarvės centras” surinko daugiausiai – 28,3 proc. rinkėjų balsų ir užsitikrino 31 mandatą Latvijos Seime.
Tiesa, kol kas neaišku, ar šiai partijai pavyks sudaryti valdančiąją koaliciją, ar antrą kartą iš eilės teks tenkintis kėdėmis opozicijos stovyklai priklausančioje parlamento salės pusėje, mat prorusiškoms jėgoms kelio į valdžią nelinkusios atverti nei antroje vietoje likusi premjero Valdžio Dombrovskio “Vienybė”, nei gerokai dešiniųjų partijų kortas sumaišiusi ir trečią vietą “nuskynusi” nauja buvusio prezidento Valdžio Zatlero Reformų partija, nei juolab atvirai nacionalistinis ir gana radikalus ketvirtą vietą laimėjęs Nacionalinis aljansas.
Vis dėlto, net jei valdžia liks dešiniųjų partijų rankose, šie rinkimai rodo, kad per metus latvių rinkėjų galvose įvyko nemenki pokyčiai. Vienas jų – nenoras prie valdžios lovio vėl prileisti oligarchų.

Oligarchų era baigiasi

“Kad oligarchų pozicijos Latvijoje silpsta, liudija jau vien tai, jog trečią vietą parlamento rinkimuose laimėjo prieš pusmetį prezidento postą dėl kovos su oligarchų korupcija paaukojęs dabar jau buvęs šalies vadovas V.Zatleras”, – teigia Latvijos politologas Ivaras Ijabas.
Priminsime, kad, apkaltinęs korupcija ir oligarchų savivale, nepasitikėjimą parlamentu tuometis prezidentas pareiškė prieš pat numatytą Seimo apsisprendimą, kas toliau užims prezidento postą. Ir nors dabar Latvijos prezidento postą užima prie oligarchų klano priskiriamas žinomas finansininkas, buvęs banko “Unibank” vadovas Andris Bėrzinis, V.Zatleras triumfuoja: A.Bėrzinio remiama Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, daugelio vadinama tiesiog “oligarcho partija”, per rinkimus vietoje anksčiau turėtų 22 mandatų gavo jau tik trylika. Be to, žemiau 5 proc. balsų ribos liko korupcija kaltinamo Ainaro Šlesero vadovaujama partija “Už geresnę Latviją”. Čia svarbu turėti omenyje, kad kaip tik dėl jo galimų finansinių manipuliacijų V.Zatleras stojo į principinę kovą su visu oligarchų klanu.
Vis dėlto didžiausia Latvijos rnkimų sensacija tapo kitkas – tai prorusiškos partijos “Santarvės centras”, kurią daugiausia remia rusakalbiai Latvijos gyventojai, pergalė.

Laimėjo rusakalbių favoritai

Verta paminėti, kad jokia rusakalbių remiama partija dar nė karto per 20 metų Latvijoje neturėjo tokių tvirtų pozicijų, kaip šiemet. Tiesa, to paties “Santarvės centro” pergalė vietos valdžios rinkimuose prieš dvejus metus lėmė tai, kad dabar Rygos mero pareigas eina rusakalbis Nilas Ušakovas. Be to, pernai vykusiuose parlamento rinkimuose toji pati partija džiaugėsi antra vieta, nors ir nepateko į valdančiosios koalicijos sudėtį.
Tai kas gi nutiko, kad iš stiprėjančios politinės jėgos ši partija tapo stipriausia, ir dar šalyje, kurioje, nepaisant didelės rusakalbių gyventojų dalies, jų remiamos partijos iki aukščiausios pakylos valdžios olimpe niekada neprasimušdavo?
Žinoma, galima aiškinti, kad šią partiją išsirinko Ryga, kurioje gyvena daugiausiai rusakalbių ir kurioje “Santarvės centras” gavo net 43 proc. rinkėjų balsų. Tačiau jei už šią partiją būtų balsavę vien rusakalbiai – nesvarbu, tik Rygos ar visos Latvijos, jų balsų vis tiek nebūtų pakakę. Juk šiuo metu Latvijoje rusakalbiai sudaro apie 27 proc. visų 2,2 mln. šalies gyventojų, bet tik kiek daugiau nei pusė jų turi balsavimo teisę. Vadinasi, teisi politologė iš Rygos Iveta Kažoka, drįstanti teigti, kad rinkimus laimėjusiai partijai pavyko palenkti ne tik tautines mažumas, bet ir pačius latvius. Klausimas – kaip?

Latviai užkibo?

Partija “Santarvės centras” latvius traukia tuo, kad ji savęs nevadina prorusiška, o jos vadų ir narių kalbos neprieštarauja veiksmams. Tarkime, paanalizavę partijos programą, iš tiesų nerastume nė žodžio apie tai, kuo rusakalbius rinkėjus dažnai vilioja kitos partijos: čia neužsimenama apie rusų kalbos, kaip valstybinės, įteisinimą ar pilietybės suteikimą jos neturintiems 345 tūkst. rusų, kurie jau du dešimtmečius naudojasi keistu nepiliečio statusu.
Priminsime, kad nors šis statusas suteikia teisę be vizų keliauti net toliau nei Latvijos piliečiams (nepiliečiams atviros ne tik Šengeno šalių, bet ir Rusijos sienos), tačiau šie žmonės neturi teisės balsuoti ar būti išrinkti į politinius ir karinius postus, dirbti teisinio darbo, naudotis kai kuriomis tik Latvijos piliečiams galiojančiomis privilegijomis bei garantijomis. Bet svarbiausia, kad būtent tarp jų yra daugiausiai bedarbių ir socialiai remtinų žmonių.
Priešingai nei kitos partijos, “Santarvės centras” savo programoje daugiausiai dėmesio skyrė socialinėms problemoms, o ne pačiam nepiliečio statusui. Ir neprašovė: partiją palaikė ne tik savo labiau nuskriaustus tautiečius palaikantys balsavimo teisę turintys rusakalbiai ar mažumų padėtimi nepatenkinti Latvijos pilietybę turintys kitų tautybių atstovai, bet ir nemaža dalis valdžia nusivylusių ar euro įvedimo besibaiminančių latvių, kuriems “Santarvės centro” lyderiai prieš rinkimus pažadėjo švelniau nei ankstesnė valdžia mažinti valstybės skolą, neskubėti prisijungti prie euro zonos, svarstyti paskolos užsienio kreditoriams grąžinimo atidėjimą.
Be to, latviams įprastą budrumą prie valdžios neprileisti prorusiškų politikų sumažino ir subtili rusakalbio Rygos mero laikysena. Nors iš pradžių jo patekimas į šį postą nemažai daliai latvių sukėlė šoką, vėliau jis pelnė simpatijų pripažindamas okupaciją, taip pat pritardamas (kaip ir kiti partijos atstovai) idėjai griežtinti baudas už latvių kalbos nevartojimą valstybės institucijose.
Dar vienas pliusas “Santarvės centrui” – kad jį itin kritikuoja kitos prorusiškos Latvijos partijos. Tarkime, anksčiau į parlamentą kelis kartus patekusios partijos “Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje” lyderiai pabrėžia, kad “Santarvės centro” pergalė būtų tikras nusivylimas ir Latvijos rusams, ir Maskvai, kuri per šią partiją esą neturi jokių šansų didinti savo įtakos Latvijoje.
Tačiau gali būti, kad išrinktosios partijos taktika ir jos prorusiškų “konkurentų” paverkšlenimai tėra gudrus blefas, panašus į tą, kurį puikiai naudojo ir tebenaudoja Estijos centro partija, vadovaujama Edgaro Saavisaro.
Ši partija, kovo mėnesį laimėjusi 26 proc. balsų, stengiasi neeskaluoti draugystės su Maskva ir visuomet pabrėžia socialines problemas. Iki šių rinkimų, prieš kuriuos paaiškėjo, jog E.Saavisaras pinigų rinkimų kampanijai atvirai kaulijo iš Rusijos verslininkų, partijai ir jos lyderiui pavykdavo suvaidinti, kad jo draugystė su Maskva tėra mitas.
Tiesa, šiuo atveju paralelė su Rygos meru N.Ušakovu labai trapi, mat prieš pastarąjį panašaus kompromato kaip prieš E.Saavisarą nėra. Tačiau ir jis, kaip E.Saavisaras, vis dėlto laikomas Vladimiro Putino bičiuliu, nors kartu pietaujant jų niekas nematė. Užtat kiti N.Ušakovo partijos nariai, manoma, palaiko itin draugiškus santykius su V.Putino “Vieningosios Rusijos” atstovais. Be to, tiek Latvijos “Santarvės centras”, tiek Estijos centro partija, nors ir nedemonstruodamos išskirtinio dėmesio Maskvai, aktyviai pasisako už glaudesnius ekonominius ryšius su Rusija.

Partijų rezultatai per rinkimus
(Rinkėjų balsų proc.)
Partija    Partijos kryptis    Lyderis    Rinkimai 2010-10    Rinkimai 2011-09
Bendras rinkėjų aktyvumas    62 proc.    61 proc.

“Santarvės centras”    Kairioji prorusiška    N.Ušakovas    26    28,3
Reformų partija    “Antikorupcinė”    V.Zatleras    Nebuvo    20,8
Partija “Vienybė”    Centro dešinė    V.Dombrovskis    31    18,83
Nacionalinis aljansas*    Konservatyvi nacionalistinė    R.Dzintaras    7,65    13,88
Žaliųjų ir valstiečių sąjunga    Oligarchų    A.Lembergas    19,68    12,22
“Už geresnę Latviją”    Verslo interesų    A.Šlesersas    7,65    2,41
* Konservatyvus Nacionalinis aljansas “Viskas – Latvijai!”, “Tėvynei ir laisvei” ir Judėjimas už Latvijos nacionalinę nepriklausomybę

Prorusiškos partijos Latvijos parlamente
1993 m. pirmą kartą nepriklausomos Latvijos parlamento rinkimuose dalyvavo rusakalbių teises ginanti politinė partija “Demokratinių iniciatyvų centras”, bet neperžengė 4 proc. ribos, būtinos norint patekti į Seimą.
2002 m. kita partija – blokas “Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje” (jai 1998–2001 m. priklausė ir minėtas “Demokratinių iniciatyvų centras”, vėliau prisišliejęs prie partijos “Latvijos kelias”) rinkimuose į parlamentą gavo 25 mandatus.
2006-aisiais triumfavo prieš metus įkurtas “Vienybės centras”, Seime gavęs 17 vietų. Tuose pat rinkimuose partija “Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje” tegavo 6 mandatus.
2010 m. per rinkimus pastaroji partija nebeperžengė 5 proc. balsų ribos, užtat “Vienybės centras” jau puikavosi 29 mandatais ir buvo antra didžiausia partija parlamente, nors valdančiosios koalicijos sudaryti jai nepavyko.
2011 m. partija “Vienybės centras” per rinkimus gavo daugiausiai rinkėjų balsų ir 31 mandatą parlamente.

Prorusiškos partijos Latvijos savivaldybėse
2001 m. blokas “Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje” Rygos taryboje laimėjo 13 vietų iš 60-ies ir pateko į valdančiąją koaliciją.
2006 m. pirmą kartą prorusiškos partijos atstovas tapo meru – šį postą Sedos mieste (Šiaurės Latvija) gavo partijos “Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje” atstovė Irina Andrejeva.
2009 m. partija “Santarvės centras” Rygoje laimėjo rekordinius 26 mandatus iš 60-ies ir sudarė valdančiąją daugumą. Partijos lyderis N.Ušakovas tapo Rygos meru.