Praėjusį ketvirtadienį Vyriausybei pavyko apginti savo pasiūlytą kitų metų valstybės gyvenimo scenarijaus biudžetą. Kokia pagal jį atrodo mūsų valstybė – belipanti iš krizės ar dar esanti jos dugne, ir kokie pagal biudžeto skaičius atrodo mūsų valstybės prioritetai? To klausėme ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus.

A.K.: Tai biudžetas valstybės, kuri atlaikė didelę pasaulinę krizę. Todėl biudžetas lieka taupus ir išsaugantis šalies finansų stabilumą, net jei kiltų rimtų problemų Airijoje ar Portugalijoje. Nors biudžetas lieka taupus, bet jis labai stipriai nukreiptas į žmogaus kasdienybę: 50 proc. visų viešųjų finansų skirta ne biurokratams, kaip kartais kai kam atrodo (tam skiriama tik 4 proc.), o socialinėms reikmėms. Kaltinimai, kad nematome žmogaus – tuščia retorika, o ne realūs skaičiai.

VEIDAS: Jūs tikinote, kad krizė jau baigėsi (esate paskelbęs, kad ji baigsis 2009 m. birželio 21 d.), tačiau Seime ėmus reikalauti, kad būtų atkurtos sumažintos pensijos, pareiškėte priešingai. Tad kokia tikroji Lietuvos padėtis?

A.K.: Finansų ministrė Ingrida Šimonytė teisingai sako: yra trys pagrindinės krizės. Pirmoji – ekonomikos, kur jau galime matyti tam tikrų gerų poslinkių iš jos lipant. Štai eksporto rodikliai grįžta prie 2008 m. ekonominio pakilimo piko skaičių. Pagal pramonės produkcijos skaičius taip pat artėjame prie aukščiausių turėtų rodiklių. Tačiau vidaus vartojimas, prekyba vis dar atsilieka. Bet pagal ekonominę logiką vėliausiai atsigauna būtent vidaus vartojimas, o ilgiausiai truks nedarbas.

Antroji – finansų, ir kai šiais metais, skaičiuojant su “Sodros” biudžetu, išlaidos didesnės už pajamas 8 mlrd. Lt, o kitais metais – per 5 mlrd. Lt, negali sakyti, kad krizė baigėsi.

Ir trečioji – smegenų, mąstymo. Ši gal buvo ir pagrindinė priežastis, kodėl pirmąsias dvi atlaikėme sunkiau nei estai, kurie prieš kelerius metus dėl protingesnės finansų politikos pasitiko pasaulinę krizę neturėdami biudžeto deficito, nes prieš pat krizės pradžią jų pensijos nebuvo padidintos 30 proc.

VEIDAS: Jūsų duomenimis, kiek šiandien siektų valstybės skola, jei Lietuva krizės pradžioje būtų skolinusis ne už beveik 11 proc., o už 4 proc. palūkanų iš TVF?

A.K.: Vilniuje viešinčio Vengrijos premjero Viktoro Orbano ką tik žurnalistai klausė, kas sveikiau valstybės ekonomikai – būti priklausomai nuo skolinimosi iš tarptautinių rinkų ar iš tarptautinių institucijų. Jis vienareikšmiškai sakė, kad iš tarptautinių rinkų. Už savo ekonomiką vienaip ar kitaip turi sumokėti – ekonominę, politinę ar reputacijos kainą. Kas dar mane stebina, kad dėl nesiskolinimo iš TVF mums priekaištauja mūsų mylima opozicija. Jei ji manė, kad reikia skolintis iš TVF, ar tai nereiškia, kad turėjo pritarti visoms taupymo priemonėms, kurias siūlė TVF? Tačiau nepritarė nė vienai.

VEIDAS: Tačiau dabar Vyriausybė žmones nuskriaudė dukart – užveržė diržus, beveik kaip būtų reikalavęs TVF, tačiau skolinosi beveik triskart brangiau.

A.K.: Su beveik 11 proc. palūkanomis skolinomės tik pačią pirmą paskolą, o vėliau grįžome arti to, už kiek Lietuva skolinosi geresniais laikais: socialdemokratų Vyriausybės skolinosi su 5 proc. palūkanomis, mes – 6 proc. su trupučiu.

Pasirinktas kelias pinigine prasme kainavo daugiau, bet leido patiems rinktis, kokias priemones įgyvendinti, patiems rūpintis pokrizine ekonomika pritraukiant investicijų. Jų siekiant labai svarbi šalies finansinė reputacija: jei šalis šaukiasi finansinio “raudonojo kryžiaus”, vadinasi, gyveni iš labdaros, o ne iš normalių ekonominių procesų. O kol esi priklausomas nuo labdaros, labai sunku įtikinti – ateikit, investuokit, kurkit čia aukštųjų technologijų įmones.

VEIDAS: Vis dėlto ar atšaukiami naktinės mokesčių reformos sprendimai (PVM viešbučiams, akcizai) rodo, kad pripažįstate padarę klaidų?

A.K.: Netrukus paaiškės, kas buvo klaida – panaikinti ar grąžinti PVM lengvatinį tarifą viešbučiams, nes šie neketina mažinti paslaugų kainų. Be to, ne dėl visko, ką atkeitėme, esu didelis entuziastas: kai Seime dauguma ir opozicija turi apyvienodį skaičių, kartais priimami sprendimai, kurių negalėčiau pavadinti valdančiosios daugumos valia.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad po 2008 m. pabaigoje patvirtintos mokesčių reformos mokesčių juk surinkta daugiau. Esminis reformos dalykas buvo įtraukti visą grupę žmonių sluoksnių, kurie iki tada buvo už mokesčių sistemos ribų – žemės ūkio darbuotojų, žurnalistų ir kt. Galima diskutuoti dėl atskirų mokesčių tarifų, tik noriu priminti, kad mokesčius didino ir daugelis kitų valstybių. Tik mes iš karto, o kiti laukė dar metus. Be to, kažkodėl visi užmiršta, kad kai kurie mokesčiai, pavyzdžiui, gyventojų pajamų, buvo sumažinti. O kai man sako, kad mokesčių reforma buvo klaida, aš sakau – įvardykite konkrečiai.

VEIDAS: Pavyzdžiui, žiniasklaida, kuri ne tik kad susitraukė trečdaliu, bet dargi nemaža jos dalis tapo priklausoma nuo su Rusija susijusių finansavimo šaltinių.

A.K.: Ir pieno, ir mėsos, ir duonos, ir batų, ir laikraščių vartojimas susitraukė maždaug trečdaliu, jei lyginsime 2009-uosius ir 2008-uosius. Todėl žiniasklaidos pardavimo sumažėjimo tiesiogiai sieti su mokesčiais negalima. Antra, manau, principinė nuostata, kad ir žiniasklaida turi dalyvauti mokesčių sistemoje, kaip ir kitos sritys.

VEIDAS: Tačiau pasaulyje žiniasklaidai, knygoms taikomas lengvatinis PVM tarifas, nes valstybės tuo parodo savo prioritetus. O jūs į vieną gretą sustatėte ir batus, ir laikraščius.

A.K.: Kitų šalių politikai gal rodo ne prioritetą, o kritikos baimę – galima įvairiai vertinti.

VEIDAS: Dar viena problema – energetika. Ar tikitės per pusmetį rasti strateginį AE statybos investuotoją, jei neradote per dvejus metus?

A.K.: Retas kas bandė pasiaiškinti, kaip, kokiais tempais panašūs procesai vyksta kitose šalyse: pagal tarptautinius standartus pakankamai sparčiai ir sėkmingai einame projekto įgyvendinimo link, ypač jei prisiminsime, kokį gavome palikimą iš ankstesnės Vyriausybės. Per metus projektas tapo nebe Lietuvos, o regioniniu, su ES globa. Tai didžioji sėkmė, o su kuriuo investuotoju ar be jo statysime – tai mažiau svarbi komercinė dalis.

VEIDAS: O kas strigdo žadėtas “Sodros”, kitas struktūrines reformas?

A.K.: Vyriausybės dvejų metų darbo sukakties proga turėjome diskusiją Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Buvome įvardyti kaip labai drąsi Vyriausybė nelabai drąsioje visuomenėje. Reformų sėkmė daug priklauso nuo to, kaip jos suprantamos visuomenės. Štai socialinio draudimo reforma: kaip matant visuomenės senėjimo tendencijas ir išsaugoti viešųjų finansų balansą, ir pasiekti, kad būsimieji pensininkai santykinai negyventų skurdžiau nei dabartiniai? Atsakymas vienas – ilginti pensinį amžių. Bet turime tokį Seimą, kokį turime. Tad klausimas opozicijai ir pagrindinei jos ašiai socialdemokratams: ar pasisakydami prieš pensinio amžiaus ilginimą jie suvokia, kad stumia būsimą pensininką po kokių 15 metų gauti santykinai 30 proc. mažesnę nei dabartinę pensiją?

VEIDAS: Kokius Lietuvos BVP, nedarbo, emigracijos skaičius prognozuojate 2011 metais?

A.K.: Jeigu nebus globalių problemų, jei Europa susitvarkys su skolų krize, mūsų ekonomikos augimas kitąmet gali siekti 3 proc. ir daugiau. Eksporto, pramonės gamybos augimas patemps ir vidaus vartojimą – ir čia ne koks nors mūsų geros politikos rezultatas, bet elementarus ekonomikos dėsnis. Tai leistų tikėtis ir pajamų biudžete, o jų planas ambicingas. Nuosekliai tęsime kovą su kontrabanda, šešėline ekonomika, ką darome per daug nesiafišuodami pasienyje, muitinėje. Kitas etapas – vidaus prekyba, turgūs.

Sunkiau sprendžiama nedarbo problema. Būtų gerai, jei kitąmet galėtume pasiekti nedviženklį skaičių. Beje, kitąmet kai kuriose srityse pradės trūkti kvalifikuotos darbo jėgos, tai gali paskatinti atlyginimų didėjimą. Naujasis Latvijos finansų ministras Andris Vilkas jau perspėja, kad norint suvaldyti infliaciją atlyginimų didėjimas gali tapti problema. Žodžiu, einame į naują problemų etapą, kurį reikia iš anksto numatyti. Turime išvengti tų problemų, kurios lydėjo ir spartų ekonomikos augimą 2004–2008 m., – neleisti atsirasti ekonomikos burbulams, kurie turi madą paskui labai skaudžiai sproginėti.

Emigracijos tema taip pat laukia naujas etapas – atsiveria Vokietijos, kai kurių kitų Europos šalių darbo rinka. Bet nėra kito atsako į emigracijos problemą, kaip prisiminti Airijos, nors ji dabar ir neatrodo labai sėkminga, pavyzdį. Iki 1985 m. emigracija buvo didžiausia Airijos rykštė, ir per keletą metų pavyko pasiekti, kad ne tik sumažėjo emigracija, bet airiai pradėjo grįžti į tėvynę. To pasiekta ėmusis ekonominių struktūrinių pertvarkų, labai ryškiai pasisukus aukštųjų technologijų ekonomikos link.

VEIDAS: Matant, kaip stabiliai krinta jūsų vadovaujamos Tėvynės sąjungos pasitikėjimo reitingai, kokius rezultatus jai prognozuojate savivaldybių tarybų rinkimuose?

A.K.: Viskas gerai su tais reitingais, mes juos taip pat pasitikriname. Manau, didžiuosiuose miestuose, Vilniuje galime labai neblogai pasirodyti, būti tarp pirmųjų lyderių. O Lietuvos mastu – sunku pasakyti. Bet esminį atsakymą rinkėjai duos per 2012 m. Seimo rinkimus. Manau, opozicija iki to laiko bus įrodžiusi, kad tikėti destruktyviu populizmu žmonėms nėra didelės prasmės.