Lietuviai mėgsta statyti: šalies magistraliniai dujotiekiai 2015-aisiais praturtės nauju 110 km ilgio vamzdynu, o elektros perdavimo sistema – jungtimis į Švediją ir Lenkiją. Tiesa, viena jų elektros energija veikiausiai tekės į Lietuvą, o antrąja – iš Lietuvos.

Renata Baltrušaitytė

Iš visų lietuviškų pranešimų, skaitytų rudenį viena po kitos rengiamose tarptautinėse energetikos konferencijose, aktualiausia ir stilingiausia pasirodė „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus Daliaus Misiūno kalba Baltijos energetikos forume. Šis prelegentas taikliai akcentavo, kad Lietuvoje, kaip ir visose Baltijos šalyse, labai mėgstama kalbėti apie projektus, bet ne apie rinką. O kai mėginama kalbėti apie rinką, tarsi nejučiomis sugrįžtama atgalios prie projektų. Nes mes, lietuviai, labai jau mėgstame statyti, nors ir ne visada iki galo suvokdami, kaipgi čia viskas veiks, kai pastatysim.

Ir tuomet išeina kaip su SGD terminalu Klaipėdoje: dosniai beriamų skaičių įkvėpti laukėme, kad terminalas garantuos Lietuvai pigesnes dujas, o pastatę susigaudėme, jog būtent jis ir yra tvirčiausia garantija, kad dujos artimiausiu metu nepigs. Ačiū mūsų pačių ankstesnėms permokoms ir avansu mokėtam terminalo mokesčiui, kad dar nebrangsta.

Derybų su „Gazpromu“ klaustukai

2015-ieji – metai, kai Lietuva turės derėtis su koncernu „Gazprom“ dėl naujos dujų tiekimo sutarties, nes veikiančiosios galiojimas baigsis šių metų pabaigoje. Oficialiai teigiama, kad terminalas – svarus argumentas, sustiprinantis mūsų šalies poziciją būsimose derybose. Vis dėlto atrodo, kad premjero Algirdo Butkevičiaus paskirtos derybininkų grupės entuziazmas, tryškęs optimizmu Vyriausybės kadencijos pradžioje, kai visus žadėta pamokyti efektyvios derybų strategijos, šiandien jau gerokai išsivadėjęs. Apie tai, kaip šiai grupei sekasi atsistatydinus buvusiam jos vadovui Jaroslavui Neverovičiui, apskritai nėra jokių žinių.

Pagaliau iki šiol nėra aišku, dėl kokio dujų kiekio Lietuvos pusė bus įgaliota derėtis: ar „Achemai“ su „Gazpromu“ pavyks pasirašyti tiesioginę dujų tiekimo sutartį, ar ne. Kol kas akivaizdu, kad „Achemos grupės“ akcininkai labiau užsiėmę savo įtakos koncerno valdyboje stiprinimu, nei derybomis. Nuolat kaitaliojantis koncerno prezidentams, sunku tikėtis sėkmingos sutarties.

Savo ruožtu Lietuva, pasistačiusi 80 proc. dabartinio Baltijos valstybių poreikio (beje, kasmet susitraukiančio) pajėgiantį tenkinti terminalą, nėra suinteresuota su „Gazpromu“ pasirašyti ilgalaikės dujų tiekimo sutarties. Politikai ir energetikos įmonių vadovai ne kartą buvo užsiminę, kad palankiausia mūsų vartotojams būtų ne ilgesnės nei vienų metų trukmės sutartis.

„Gazpromas“ savo ruožtu tose pačiose derybose nusiteikęs svarstyti ir valstybiniu lygiu įtvirtinti dujų tranzito į Kaliningradą klausimą, kurį mūsų pusė būtų linkusi perleisti perdavimo sistemos operatoriui „Amber Grid“. Mat dabartinė dujų perdavimo į Kaliningradą Lietuvos vamzdynais sutartis irgi nustos savo galios finišuojant 2015-iesiems, ir „Amber Grid“ perėjimas prie „entry-exit“ kainodaros įtakos jai šįmet neturės. Beje, sutartyje, kurią prieš penkiolika metų pasirašė „Gazpromas“ ir „Lietuvos dujos“, numatyta, kad ją pratęsiant arba sudarant naują, reglamentuojančią tranzito per Lietuvos teritoriją vykdymą, tranzito paslaugos suteikimo sąlygos turėtų galioti iki 2025 m. pabaigos.

Derybos greičiausiai vyks Lietuvos ieškinio „Gazpromui“ nagrinėjimo Stokholmo arbitraže fone. Juo mūsų šalies Vyriausybė reikalauja grąžinti 1,5 mlrd. JAV dolerių siekiančią permoką už rusiškas dujas, neteisinga kaina tiektas Lietuvai 2004–2012 m., o arbitražo sprendimą žadama skelbti ne anksčiau kaip 2015-ųjų rudenį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.