Balerina Inga Cibulskytė: nuo Baltosios katytės iki aistringosios Izoldos.

Kai šnekini žymų stygininką – greta neretai pagarbiai ilsisi gracingas Stradivarijaus dėklas. Kai kalbiesi su baleto šokėju – neturi stebėtis, kai pokalbiui įpusėjus jis ant minkštasuolio taip pat pagarbiai ištiesia pailsinti kojas: jos šokėjui – ne mažiau brangus instrumentas. Tik, priešingai nei smuikai, altai ar violončelės, dažniausiai neapdraustas solidžia suma ir nepriklausantis milijonieriui.

Apie estetiką ir techniką

Inga prieš premjerą labiausiai stebino ramybe. Spaudydama ištiestas kojas kalbėjo, kad paskutines naktis prieš premjerą miega puikiai: grįžusi iš repeticijos krinta į lovą ir praplėšia vokus tik sučirpus žadintuvui. Balerinai, auginančiai trejų su puse metų sūnelį Liudą, tokios naktys – jau primiršta prabanga, kurią įtempčiausiu repeticijų laikotarpiu leido prisiminti artimieji, išsivežę berniuką atostogų į pajūrį.
„Aišku, pasiilgstu Liudo, bet suprantu, kad tokiomis dienomis, kai nuo ryto ligi vakaro esu teatre, jam neturėčiau daug laiko. Užtat galiu visą dėmesį skirti repeticijoms“, – atvirai dėsto I.Cibulskytė.
Motinystei balerina ryžosi sąmoningai, pajutusi, kad atėjo laikas įprasminti save ne vien teatro scenoje. „Tuo metu trupėje buvo daug sveikų solistų, ir mano pasitraukimas repertuarui bėdų nepridarė. Jei nėra vienos balerinos – galimybę gauna kita. Svarbu sulaukti savojo šanso, nes kol stovi kordebalete, negali atsiskleisti kaip asmenybė. Tarkim, „Gulbių ežero“ pas de trois – išeini, nusišypsai, pašoki, žinodama, kuriuos judesius būtina atlikti nepriekaištingai, ir grįžti į užkulisius“, – pasakoja jau dešimtį metų nacionalinėje trupėje šokanti Inga.
O kantrybės jai galima tik pavydėti. Rengdamasi pagrindiniam vaidmeniui balete „Tristanas ir Izolda“, I.Cibulskytė pirmą kartą turėjo progos stažuotis užsienyje – Varšuvos didžiajame teatre pas šio spektaklio statytoją Krzysztofą Pastorą. Turint omenyje, kad jaunos merginos laimę užsienio teatruose šiandien mėgina vos užvėrusios baleto mokyklos duris, tai – ištikimybės savajai trupei įrodymas.
„O man ir Vilniuje buvo gerai. Kordebalete šoku ligi šiol, jei paprašo. Taip susiklostė: anksti ištekėjau, po to atsirado vaikelis, ir keltis svetur tiesiog nebebuvo tikslo“, – aiškina Inga. (…)

Pirmoji meilė. Brandžioji meilė

Ką nori publikai pasakyti I.Cibulskytės Izolda? „Priešingai nei „Romeo ir Džuljetoje“, čia – brandžios meilės istorija. Nors abu siužetai baigiasi vienodai tragiškai, Džuljeta – skaidrios jaunystės, beatodairiškų jausmų įsikūnijimas, o tarp savo vyro ir Tristano besiblaškanti Izolda jau visiškai kitokia“, – lygina artistė.
Ji neslepia, kad svarbiausi karjeros vaidmenys iš dalies atspindėjo ir asmeninius išgyvenimus. Džuljetos vaidmenį padedama Eglės Špokaitės rengė dar neturėdama sūnaus, o šiandieninė moteriška patirtis leidžia geriau perprasti prieštaringus Izoldos jausmus. „Kultūringos erotikos scenos, kurių esama spektaklio choreografijoje, iš pradžių man atrodė svetimos ir nepatogios, nes nieko panašaus nebuvau šokusi. Ką žmonės įžiūrės tuose meilės duetuose – priklauso nuo jų, bet patys epizodai ganėtinai subtilūs, nieko šokiruojančio juose nebus“, – tikina I.Cibulskytė.
Dar ji šoko Mari „Spragtuke“, Natali „Rusiškajame Hamlete“, Elžbietą „Barboroje Radvilaitėje“. O pats pirmasis Ingos solinis vaidmuo buvo Baltoji katytė iš „Miegančiosios gražuolės“. „Nuo tada choreografai regi manyje vien „baltas katytes“: švelnias, lyriškas ir meilės kamuojamas herojes. Tipažas toks, nieko nepadarysi. Bet jei atvirai, tai labai norėčiau nors kartą pamėginti sukurti dramatinį piktos blogiukės vaidmenį“, – prisipažįsta balerina.
Ingos partneriu „Tristane ir Izoldoje“ tapo Varšuvos didžiojo teatro trupės šokėjas Pawelas Koncewojus, premjeriniuose spektakliuose pakeitęs Tristano vaidmenį repetavusį, bet vasaros pradžioje kelio operaciją patyrusį Eligijų Butkų. „Pawelas, šokęs šiame spektaklyje Varšuvoje, yra geros širdies žmogus. Nors per mano stažuotę Lenkijoje jis šoko sudėtingą repertuarą, radęs kelias valandas laisvo laiko neidavo ilsėtis, o dirbdavo su manimi“, – negaili partneriui gerų žodžių Inga.

Apie daržus ir diplomus

Ar premjerą stebės balerinos tėvai? „Žinoma, jie atvažiuos iš Panevėžio“, – nė kiek neabejoja pašnekovė. Juk būtent mama, laikraštyje pamačiusi skelbimą apie stojamuosius egzaminus baleto mokykloje, pirmoji parodė jį dukrai. O ši, būdama tautinių šokių ansamblio aktyvistė, panoro išmėginti jėgas ir nuo šeštos klasės ryžosi gyventi bei mokytis Vilniuje. Baigusi baleto mokyklą studijavo Muzikos ir teatro akademijoje. „Turiu bakalauro diplomą, kuriame parašyta: aktorius-choreografas su klasikinio šokio specializacija“, – šypsosi Inga.
Šiandien, baigdama trečiąją dešimtį, susimąsto, ar nevertėtų įgyti dar vieno diplomo. „Suprantu, kad metai daro savo ir reikia pradėti galvoti apie karjeros pabaigą. Gal pasirodys keista, bet šiuo metu nematau savęs kaip šokio pedagogės. Po teatre praleisto dešimtmečio norėčiau žemiškesnės profesijos, kuri leistų bendrauti su žmonėmis, organizuoti ką nors naudinga ir gauti iš to gerų emocijų. Kol kas neapsisprendžiau, ką konkrečiai studijuosiu, manau, kad gyvenimas viską sudėlios į vietas“, – tikisi balerina. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.