Zita ALAUNIENĖ

Naujoji Vyriausybė rodo ryžtą iš esmės tobulinti Lietuvos mokyklas. Pertvarkyti švietimo sistemą sudėtinga: reikia milžiniškų išteklių – tiek finansinių, tiek intelektinių. Reikia laiko, kad nebūtų padaryta naujų klaidų. Vis dėlto kai ką pagerinti galima gana greitai, paprastai, be didelių lėšų. Pirmiausia, ko gero, derėtų atkreipti akis į lietuvių kalbos brandos egzaminą.

Kiekvienais metais po lietuvių kalbos egzamino kyla sumaištis. Abejonių kelia ir rašinio temos, ir jo vertinimas. Žinoma, abiturientą rengusio mokytojo ir egzaminų komisijos nuomonės gali skirtis, bet praeitais metais, atrodo, jau prieitas liepto galas – ne vienas mokinys, puikiai rašęs tekstus, laimėjęs konkursus, gavo nelauktai prastą vertinimą.

Kad būtina išvengti tokių skandalų, jau pamatė ir Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) – bandoma svarstyti egzamino reikalavimus. Bet ar nesiras naujų trūkumų? Todėl derėtų aptarti padarytų klaidų esmę ir suvokti jų priežastis. Nors ir sudėtinga, būtina prisikasti prie jų gelminių šaknų, nes tik tada atsiskleis, kame slypi blogybės.

Egzamino programa, vertinimo kriterijai

Brandos egzaminų užduotis – rašinys. Abiturientams leidžiama rinktis samprotavimo arba literatūrinį rašinį. Jau įvardijant rašinių rūšis padaryta loginė klaida – netikslus skirstymas, nes iš tikrųjų abu rašiniai yra samprotavimo (=samprotaujamieji). Į tai būtų galima ir nekreipti dėmesio – svarbu, kaip suprantamas šių rašinių turinys ir jo skirtumai „Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programoje“. Jos preambulėje nurodyta, kad vienas iš egzamino tikslų – tikrinti gebėjimą spręsti problemas. Bet toliau problema siejama tik su samprotaujamuoju rašiniu. Antai aptariant rašinių skirtumą nurodyta: „13.1. samprotavimo objektas – problema“; „13.2. literatūrinio rašinio objektas – literatūra“. Toks teiginys klaidingas, nes literatūriniame rašinyje irgi reikia spręsti problemą. Painiavą kelia ir tai, kad sąvoka „objektas“ netiksliai sutapatinta su sąvoka „problema“. Be to, žinotina, jog abiejų rūšių tekstai turi ir objektą, ir problemą, tiktai skirtingus.

Deja, skirtumas programoje neatskleistas, tik toliau bandoma jį aptarti neaiškiais teiginiais, antai sakoma, kad pasirinktą temą samprotaujamajame rašinyje reikia atskleisti analizuojant pilietines, egzistencines ir kitas problemas, o literatūriniame rašinyje – analizuojant kūrinius. Tarsi literatūriniuose kūriniuose nebūtų pilietinių, egzistencinių problemų. Praleidžiama proga paaiškinti, kad šių rašinių esminį skirtumą lemia jų objektas, jo ypatumai.

Panašiai aptarti ir rašinių tikslai. Samprotaujamojo tikslas – apsvarstyti, spręsti problemą, literatūrinio – interpretuoti, nagrinėti, analizuoti literatūrą. Ir vėl kartojama samprata, kad analizuojant literatūrą nesprendžiamos problemos, literatūrinis rašinys neprobleminis. Tokia samprata prieštarauja minėtam programos įvadinės dalies teiginiui, kad vienas iš egzamino tikslų – tikrinti gebėjimą spręsti problemas. Tikras paradoksas: teikiama užduotis, kurios tikslas neatitinka egzamino tikslų. Kam tada reikia literatūrinio rašinio?

Tarkim, terminų neapibrėžtumas, žaidimas žodžiais nėra labai svarbus, bet bėda, kad yra neaiškūs rašinių skirtumai ir reikalavimai. Juos sunku suprasti ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Dar didesnė bėda, kad tai lemia rašinių vertinimą, jo kriterijus.

Vis taisomi, tikslinami „Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduoties vertinimo kriterijai“ parašyti dar pinklesne kalba, taip pat netiksliai vartojant terminus. Jie painūs, sunkiai suvokiami, kertasi vienas su kitu. Antai valstybinio literatūrinio rašinio vertinimo kriterijus „Temos supratimas“ aptariamas kaip gebėjimai „analizuoti, vertinti ir apibendrinti“. Kitas kriterijus „Kūrinių analizė, interpretavimas“ taip pat reiškia gebėjimą analizuoti. Dar kito sunkiai suvokiamo kriterijaus, pavadinto „Struktūra“, aiškinimas vėl nurodo temos plėtotę ir pagrindinės minties formulavimą. Juk tam ir reikia minėtų kituose kriterijuose gebėjimų analizuoti, vertinti, apibendrinti. Pabrėžtina: tarp visų literatūrinio rašinio kriterijų nėra žodžio „problema“. Mat ji priklauso tik samprotaujamajam rašiniui.

Visos terminologinės painiavos neįmanoma viename straipsnyje išvardyti (daugiau žr. „Gimtasis žodis“, 2016, nr. 8, p. 20–27). Galima tik pridurti cituojamą internete paskelbtą mokytojų nuomonę: „Lietuvių kalbos egzamino instrukciją pedagogai vadina idiotizmo viršūne.“ („Gimtoji kalba“, 2016, nr. 7, p. 29) Nestebina, kad tokiais kriterijais vertinimo komisijos nariams sunku remtis. Net geras tekstas gali būti blogai įvertintas.

Rašinių temos

Tokie reikalavimai lemia ir rašinių tematiką. Pasvarstykime, kodėl. Reikia žinoti, kad egzamino temoje, t.y. antraštėje, gali būti suformuluotas objektas ar problema, ar pagrindinė mintis. Apžvelgus visas valstybinio ir mokyklinio egzamino temas nuo 2008 m. (kada pakeista užduotis rašyti interpretacijas) iki 2016 m. matyti, kad jose įvardijamas arba objektas, arba problema. Pagrindinę mintį reiškianti tema yra tik 2010 m. mokyklinio rašinio: „Nėra griežtesnio teisėjo už sąžinę“. Daugiau tokių anksčiau gana dažnų temų (pvz., „Istorija – dabarties mokytoja“) nebuvo teikiama. Temų formuluotėse griežtai laikomasi dokumentų nuostatos: visose samprotaujamųjų rašinių temose įvardyta problema, o literatūrinių – objektas. Reikalavimų paisoma iki absurdiško formalumo: samprotaujamųjų rašinių temos suformuluotos klausiamuoju sakiniu, o literatūrinių – tiesioginiu. Taip ne tik mokiniai, bet ir mokytojai pratinami mąstyti klišėmis.

Tačiau svarbesnis kitas dalykas – tų temų konkretus turinys. Jį nagrinėjusi žurnalistė Aušra Lėka („Veidas“, 2016, nr. 23, p.18–19) nuodugniai aptarė pastarųjų trejų metų temas ir atskleidė, kokios jos sudėtingos, plačios, keliančios įvairių abejonių. Įdomu, kad į autorės klausimą, kokią temą rinktųsi, jeigu reikėtų laikyti egzaminą, literatai, pedagogai, leidėjai atsakyti nesiryžo.

Tikrai, apžvelgus brandos egzamino temas (antraštes) galima konstatuoti, kad jos aiškiai per sunkios, pvz., samprotaujamųjų rašinių temos: „Kam žmogui duota vaizduotė?“ (2016), „Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra?“ (2014), „Ką reiškia būti tolerantiškam?“ (2008) ir kt. Norint atsakyti į tokius klausimus reikia daug žinių ir patirties. Svarbiausia, jos pernelyg abstrakčios. Bene pati abstrakčiausia praeitų metų mokyklinio (!) rašinio tema: „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“. Siekiant svarstyti tiesos egzistavimą, reikia aptarti, ką reiškia sąvoka „tiesa“, kuo ji skiriasi nuo „teisybės“. Vienas kitas mokinys gal ir gebėtų tokias problemas nagrinėti. Bet ar egzaminas – tas laikas ir ta vieta, kur mokiniai galėtų ramiai, be įtampos filosofuoti apie „daiktų esmę“?

Literatūrinių rašinių temos konkretesnės, bet labai plačios: „Gaivališka prigimtis lietuvių literatūroje“ (2016), „Žmogaus santykis su žeme lietuvių literatūroje“ (2014), „Miestas lietuvių literatūroje“ (2011) ir kt. Tokios formuluotės 
tinka disertacijoms, bet ne mokinių rašiniams. Ar galima reikalauti, kad, rašydami apie vieną ar du pasirinktus autorius, abiturientai aptartų visą lietuvių literatūrą arba bent apibūdintų jo vietą visame literatūros kontekste. Tokiomis temomis mokiniai pratinami netiksliai mąstyti: netinkamai suvokti visumos ir dalies santykį. Juk temą galima pasakyti siauriau, pvz., „Miestas rašytojo N kūryboje“.

Be to, laikomasi programinių dokumentų nuostatos, kad probleminiai rašiniai esą tik samprotaujamieji, todėl literatūrinio rašinio temose (antraštėse) problema nesuformuluota, įvardytas tik objektas. Tai nėra blogai. Bet tokia tema reikalauja sudėtingesnio mąstymo, nes mokiniui reikia įžvelgti problemą (iškelti klausimą), kad galėtų, atsakydamas į ją, suformuluoti pagrindinę mintį, nes be jos neįmanomas tinkamas rašinys.

Tiesa, kartais pasiseka parašyti gerą rašinį sąmoningai neapsvarsčius nei problemos, nei pagrindinės minties. Deja, dažnai intuicija neišgelbsti, tada reikia gebėti atlikti tris mąstymo žingsnius: įsigilinti į objektą, rasti klausimą (problemą) ir atsakymą į jį. Taigi matome dar vieną iš brandos egzamino paradoksų: nors literatūrinis rašinys dokumentuose laikomas neprobleminiu, iš tiesų jis yra problemiškesnis už samprotaujamąjį, nes reikalauja iškelti klausimą (problemą). Tačiau dokumentai nurodo tik ugdyti kritinį mąstymą, spręsti problemas, bet apie mokymą kelti problemas – negalvojama. Todėl ir nemokoma.

Tai nėra vienintelė priežastis, kodėl brandos egzamino temos tokios sudėtingos, plačios, abstrakčios. Ypač blogai, kad jos neaktualios, nutolusios nuo mokyklos tikrovės. Egzaminui reikėtų siūlyti temų, kad mokiniai galėtų samprotauti ir apie jiems artimus dalykus, savo gyvenimą, mokyklą, pvz., „Kodėl mūsų klasė (ne)vieninga?“, „Mūsų pramogos. Informacinės technologijos mūsų gyvenime“, „Kaip kovoti su patyčiomis?“, „Gamta – mūsų namai“, „Jaunimo emigracija“, „Kas žmogaus gyvenime svarbiausia?“ „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą“ (Vincas Kudirka). Argi tema bus neprobleminė, jeigu gale nėra klaustuko? Ar jau nebeliko reikalavimo mokymą sieti su gyvenimu, su auklėjimu, kaip buvo prieš nesibaigiančias mokyklos reformas?

O literatūrinės temos – kodėl tokios plačios? Kodėl mokiniai negalėtų samprotauti temomis, kurių objektas siauresnis, neapima visos lietuvių literatūros, pvz., „Lietuvos praeitis Maironio poezijoje“, „Kaip Vincas Krėvė-Mickevičius vaizdavo senus žmones?“, „Ką gina Kairienė Romualdo Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“?“, „Moterų paveikslai Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“.

Ypač gaila, kad neteikiama užduočių rašyti veikėjo charakteristiką. Teigiama, kad toks rašinys per lengvas abiturientams. Bet juk prirašyta daugybė tekstų apie Faustą, Hamletą, Emiliją Bovari ir kt. Antai profesorius Kęstutis Nastopka parašė įdomų straipsnį apie Slunkių („Gimtasis žodis“, 2013, nr., 7, p. 26–28.). Kodėl abiturientai negali rašyti Pričkaus ar Skirgailos, ar Liudo Vasario, ar Garšvos, ar kito personažo charakteristikos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m