Scanpix

Trokštantiems pabėgti nuo triukšmingos poilsiautojų minios, tačiau neįsivaizduojantiems atostogų be kopų ir jūros ošimo, verta dar Klaipėdoje sėsti ant dviračio ir Kuršių nerija dumti į Kaliningrado sritį.

Pervažiavus Lietuvos ir Kaliningrado srities sieną daugelį keliautojų netikėtai nustebina laukinė gamta, skurdžios gyvenvietės bei griūvantys istoriniai pastatai, karinės bazės, vilos už aukštų spygliuotų sienų, blogi keliai ir menka turizmo infrastruktūra. “Toks įspūdis, kad Kaliningrade žmonės gyvena taip, kaip mes gyvenome prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų”, – slogų pirmą įspūdį prisimena Sofija Poliakovaitė, su bendrakeleiviais keliavusi dviračiais po Kaliningrado sritį.

Dramatiški istoriniai virsmai

Priminsime, kad kadaise dabartinėje Kaliningrado srities teritorijoje gyveno prūsų gentys – skalviai, sembai, nadruviai. XII a. prūsų gentys susivaidijo su Mozūrija, tad mozūrų kunigaikštis pagalbos paprašė Kryžiuočių ordino, dar vadinamo Vokiečių ordinu, ir už tai atidavė Kulmo žemes. Kryžiuočiai pasišovė pakrikštyti pagonis prūsus ir kartu užsigrobti naujų teritorijų. Ordinas greitai nugalėjo pavienes prūsų gentis, mat šios besivaidydamos tarpusavyje nesugebėjo susivienyti prieš bendrą priešą. Tad prūsų genčių pavadinimas beliko tik šalies pavadinime – Prūsija.

XIII a. viduryje strategiškai patogioje vietoje, kurioje kryžiavosi prekybos, sausumos ir vandens keliai, netoli Priegliaus žiočių, ant kalvos iškilo pilis. Šalia pilies po truputį įsikūrė trys gyvenvietės, vėliau sujungtos į vieno miesto – Karaliaučiaus teritoriją.

Bėgant šimtmečiams plėtėsi miestai, klestėjo ekonomika ir kultūra. Verta prisiminti, kad spaudos draudimo metais iš Karaliaučiaus ir Tilžės į Lietuvą buvo gabenamas spausdintas lietuviškas žodis. Beje, Lietuvos ir dabartinės Kaliningrado srities pasienio miestelių, pavyzdžiui, Kudirkos Naumiesčio, senbuviai dar pamena, kaip tarpukario metais jie draugiškai dūkdavo su vokietukais Šešupės pakrantėse, mokydavosi vieni kitų kalbos, o dažnas lietuvis vyras traukdavo į Prūsiją darbo ieškoti.

Per Antrąjį pasaulinį karą turtingas ir klestintis kraštas buvo visiškai nuniokotas, o 1945 m. pagal Potsdamo sutartį atiteko Sovietų Sąjungai. Karaliaučius, pervadintas sovietų veikėjo Michailo Kalinino garbei, buvusios didybės jau nebeatgavo. Ir nors istorinių bei architektūrinių paminklų dar išliko, tačiau keliautojus Kaliningrado sritis labiausiai traukia laukine, žmogaus menkai tepaliesta gamta.

Nakvynė kopose

Sofija su penkiais bendrakeleiviais savo septynių dienų kelionei pasirinko bene patį gražiausią maršrutą. Klaipėdoje sėdę ant dviračių, keliautojai per Kuršių nerijos pušynus patraukė į Nidą, nuo čia nebetoli pasienio kontrolės punktas, o toliau – puikūs laukiniai palūdimiai, aukštos kopos ir tankūs miškai, besitęsiantys iki Kaliningrado miesto. Iš ten keliautojai, išardę ir susipakavę dviračius, traukiniu grįžo namo. Tokia kelionė nebrangi: tenka mokėti už vizą – apie 120 Lt, traukinio bilietą namo – nuo 130 Lt ir dar šiek tiek vietinėse parduotuvėse papildyti maisto atsargas.

Nakvynės vietos žygeiviai neieškodavo – pasistatydavo palapinę ten, kur gražesnis vaizdas. Pasak keliautojos, ryte neretai sulaukdavo įvairiausių netikėtumų: kartą išlindę iš palapinės pamatė bandą laukinių ožkų, smalsiai šmirinėjančių aplink, kitą kartą apsistojo prie milžiniško skardžio, nuo kurio atsiveria įspūdingas vaizdas – apačioje banguojanti jūra.

Na, o vieną rytą žygeiviai atsibudo kareivinių teritorijoje, tačiau šiai kompanijai pasisekė – kareiviai draugiškai išlydėjo. Paprastai jie ne tokie malonūs: apsižioplinę keliautojai būna suimami ir mažų mažiausiai jiems tenka rašyti pasiaiškinimus, ką veikė saugomoje teritorijoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad statyti palapines kopose draudžiama, gresia baudos, tačiau lietuvių niekas netikrino ir nebaudė, tad jie iki soties mėgavosi šiugždančiu smėliu, ošiančia jūra ir ramybe. “Laukinė gamta labai įspūdinga, pavyzdžiui, pas mus pajūryje skruzdėlynas, nėra kur prigulti, o ten esi visiškai vienas, gali eiti kur nori, gali kad ir nuogas maudytis – nėra jokių apribojimų”, – įspūdžiais dalijasi S.Poliakovaitė.

Daugiausiai laiko keliautojai praleisdavo gamtoje ir į pakeliui pasitaikančias gyvenvietes užsukdavo tik papildyti maisto atsargų. “Mums įprastų parduotuvių ten nėra – tik kioskai. Užeidavome visi šeši keliautojai, mums viskas atrodydavo pigu, tai prisipirkdavom visko, ko širdis geidžia. Vos spėdavom išeiti, kai parduotuvėlę uždarydavo, nes dienos apyvarta įvykdyta ir netgi viršyta”, – šypsodamasi pasakoja Sofija.

Kuršių nerijoje yra keletas istorinių gyvenviečių, tačiau istorinių paminklų jose beveik nelikę. Štai Pilkupoje (Morskoje) verta atkreipti dėmesį į senesnius pastatus. Važiuojant pro Rasytę (Rybačij) įdomu užmesti akį į neogotikinį bažnyčios pastatą, kuriame dabar veikia cerkvė.

Na, o ties Šarkuvos (Lesnoj) kaimu yra pati siauriausia Kuršių nerijos vieta – sausuma susiaurėja iki 350–370 m. Turint laiko galima pasižvalgyti po vieną seniausių Baltijos pajūrio kurortų – Krantą, pervadintą Zelenogradsku. Čia įdomu pasivaikščioti gatvelėmis ir pasigrožėti grakščiais ir puošniais, tačiau apleistais XX a. pradžios namais.

Griuvėsiais virtęs karaliaus miestas

O štai Karaliaučius, dabartinis Kaliningradas, keliautojus pritrenkė niūrumu. “Kaliningrade viskas apleista ir pilka. Apžiūrėjome senamiestį, tačiau seniausi pastatai – sovietinių laikų”, – nusivylimo neslepia Sofija.

Norintiems įsivaizduoti buvusią Karaliaučiaus didybę verta pasklaidyti XX a. pradžios atvirukus bei nuotraukas ir pasigrožėti elegantiškais pastatais, puošniomis bažnyčiomis, didžiuliu universiteto pastatu, kvapą gniaužiančia pilimi, Priegliaus pakrantėse virte verdančias darbais, šurmuliuojančiais turgumis. Tarpukariu miestas žavėjo viduramžišku centru ir patogiais priemiesčiais, turtingu zoologijos sodu.

Tačiau visa tai dingo per Antrąjį pasaulinį karą. Miestas buvo bombarduojamas britų karališkųjų pajėgų lėktuvų. Istorikai teigia, kad čia pirmą kartą buvo panaudotas napalmas, lengvai užsiliepsnojantis ir degantis net vandenyje, žuvo tūkstančiai žmonių, daugelis pastatų buvo sugriauti. Sovietų armija ir valdžia miesto bei jo architektūrinių vertybių taip pat netausojo, priešingai, viską naikino. Teigiama, kad toks sovietų valdžios elgesys buvo grįstas baime, kad šią sritį reikės gražinti Vokietijai.

Pilis sunaikinta ne taip ir seniai – tik prieš 40 metų. Bokštas susprogdintas, griuvėsiai išardyti po plytą, o šios išvežtos statyti kitiems Rusijos miestams. Dabar karališkos pilies vietoje plyti Centrinė aikštė ir stūkso pastatas vaiduoklis – nebaigti statyti Sovietų rūmai. Beje, apie pilį pasakojama keletas šiuolaikinių legendų. Yra žinoma, kad per karą pilyje buvo saugomas garsusis Gintaro kambarys, tačiau pasitraukus vokiečiams jis išgaravo kaip dūmas. Taip pat teigiama, kad po Priegliaus vaga yra didžiuliai užmūryti požemių labirintai, kuriuose esą paslėptas Gintaro kambarys ir kitos per karą dingusios meno vertybės.

Norintiems pasigrožėti bent senojo miesto likučiais reikėtų aplankyti keletą išlikusių istorinių paminklų. Tarkime, XIV a. statytą katedrą, vainikuotą tvirtu bokštu. Čia palaidota nemažai žymių žmonių, pavyzdžiui, filosofas Immanuelis Kantas. Išlikusi grakšti Šv. Luizės bažnyčia, kurioje dabar veikia lėlių teatras, verta žvilgtelėti ir į liuteronų Kryžiaus bažnyčią, kurią dabina pora įdomios formos bokštų.

Na, o turint laiko galima apžiūrėti buvusių įtvirtinimų ir miesto sienų liekanas – vartus, bokštus, bastionus. Sukant ratu aplink miestą derėtų stabtelėti prie Observatorijos ir Grolmano bastionų, Dohnos bokšto, kuriame šiuo metu veikia gintaro muziejus. Architektūros mėgėjus tikrai sudomins išlikę šešeri įspūdingi vartai, ypač nustebina Friedrichsburgo vartai, papuošti ornamentu, panašiu į ažūrinius nėrinius, ir Brandenburgo vartai, labiau primenantys nedidelę tvirtovę su gynybiniais bokštais.

Žinoma, akį traukia ir pompastiški sovietmečiu statyti paminklai, skirti Motinai Rusijai, kosmonautams ar obeliskas, skirtas gvardiečiams.

Vis dėlto Sofiją Karaliaučius nustebino ne pastatais ir istorinėmis relikvijomis, o neįtikėtinu žmonių draugiškumu ir paslaugumu. Lietuviams mieste reikėjo užsiregistruoti ir nusiųsti dokumentus su registracijos duomenimis į nuovadą. Keliautojai pusę dienos sugaišo pašte, pildė galybę popierių, tačiau konkretaus adreso nurodyti negalėjo, ir nepadėjo jokie aiškinimai, kad jie yra žygeiviai, gyvenantys palapinėse miškuose.

“Tuo metu į paštą užėjo moteris su užsieniečiu, kurį priregistravo savo bute. Papasakojau jai apie mūsų sudėtingą padėtį ir paklausiau, ar nebūtų galima prisiregistruoti jos adresu. Ji pasvarstė porą minučių ir sutiko. Padėjo užpildyti dokumentus ir atsisakė bet kokio atlygio”, – pasakojimą baigė S.Poliakovaitė.