Lietuvoje darbuotojas mokesčių procentiškai sumoka daugiau nei skandinavas, o gauna už juos gerokai mažiau. Kodėl?

Praėjusią savaitę Seime pradėjo virti kasmetinės žūtbūtinės kovos dėl biudžeto kąsnio, parlamentarams vėl ryškiai afišuojantis, kaip jiems rūpi kurios nors interesų grupės gerovė ar kokios mokyklos savo apygardoje stogas. O legaliai dirbantys kvalifikuoti šios valstybės žmonės, juolab turintys vaikų, tai yra tie, kurie ir suneša milijardus į valstybės biudžetą, ir augina ateities visuomenės gerovės garantiją – vaikus, kraunasi lagaminus.
„Lietuvoje neapsimoka legaliai dirbti – geriau spekuliuoti, gyventi iš pašalpų, dirbti nelegaliai ar dirbti kitoje valstybėje, tai yra emigruoti. Lietuvoje neapsimoka ir auginti vaikų. Tik tokias išvadas diktuoja esama mokesčių sistema. Ji smaugia valstybę, užprogramavo demografines ir ekonomines problemas, ir to pasekmes jaučiame”, – diagnozuoja “Nordea” banko ekonomistas Žygimantas Mauricas, apgailestaudamas, kad jokių noro tai pakeisti požymių nematyti.
Per daug dramatizuojama? Anaiptol ne. Taigi kokia Lietuvos mokesčių sistemos tikrovė ir kuo ji skiriasi nuo politikų kartojamų mitų.

Mitas – Lietuvoje labai maži mokesčiai

Palyginkime, kokią dalį uždirbtų pinigų valstybei turi palikti išsilavinęs, kvalifikuotas, neblogai apmokamą darbą legaliai dirbantis žmogus, auginantis porą vaikučių, Lietuvoje ir tose šalyse, į kurias dažniausiai ir pasuka tokios šeimos keliai, – Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Airijoje, Vokietijoje ar JAV. Ž.Maurico skaičiavimais, didžiausia darbo mokesčių našta užgula Lietuvoje. Protingos valstybės varžosi dėl pačių šviesiausių protų, kuriems, žinoma, mokami ir didžiausi atlyginimai. Tačiau tokiems darbuotojams Lietuvoje, ypač jei turi vaikų, tenka mokėti kur kas didesnius mokesčius nei kitose valstybėse. 10 tūkst. Lt uždirbantis darbuotojas, turintis vaikų, valstybei atiduoda 41 proc. atlyginimo, kai net didelių mokesčių šalyse – mažiau: Vokietijoje – 36 proc., Norvegijoje – 18 proc., o mažų mokesčių Airijoje – vos 10 proc.
“Mėgstama girtis, kad Lietuvoje maži mokesčiai, bet tai netiesa – samdomiems darbuotojams ta našta didelė, – politikų mėgstamą mitą apie lietuviškų mažų mokesčių rojų griauna Ž.Mauricas. Jis skaičiuoja: – 31 proc. „Sodros” įmokos tarifas, plius 3 proc., kuriuos neva moka pats darbuotojas, o iš tikrųjų – darbdavys (išskirstymas padarytas tikriausiai tam, kad mokesčių našta neatrodytų tokia baisi), dar 6 proc. – privalomojo sveikatos draudimo įmoka, plius 15 proc. gyventojų pajamų mokestis. Viską susumavus išeina, kad valstybė atima 42 proc. visų uždirbtų pajamų.”
Palyginkime: Airijoje žmogus, uždirbantis vidutinę algą, sumoka apie 25 proc. viso darbo užmokesčio fondo, daug uždirbantis – iki 40 proc., čia palankūs pelno mokesčio tarifai, todėl Airijoje steigiamos įmonės, kuriose dirba kvalifikuoti gerai apmokami darbuotojai, čia ateina tokie tarptautiniai koncernai, kaip „Google” ar „Microsoft”. Įprasta sakyti, kad didžiausius mokesčius moka skandinavai. Tačiau čia vidutinis darbo užmokestis – 3–4 tūkst. eurų, o darbo apmokestinimas – 35–40 proc., net mažesnis nei vidutinę algą uždirbančiojo Lietuvoje.
„Lietuvoje darbuotojas, visą darbo užmokestį gaunantis ne vokeliuose ir sąžiningai mokantis visus mokesčius, jų procentiškai sumoka daugiau nei skandinavas. O gauna už juos gerokai mažiau: jokia paslaptis, kad reikia papildomai susimokėti nuėjus į gydymo įstaigas, darželius, mokyklas ir pan.”, – konstatuoja Ž.Mauricas.
Laisvosios rinkos instituto vyresniosios ekspertės Kaetanos Leontjevos skaičiavimu, vienam privataus sektoriaus darbuotojui Lietuvoje šiemet teks sumokėti 42,7 tūkst. Lt mokesčių. Įspūdinga suma!
K.Leontjeva lygina: vidutinišką atlyginimą gaunančio Lietuvos dirbančiojo apmokestinimas siekia 38,9 proc., ir tuo lenkiame net ES vidurkį (36,7 proc.). Bet ir kiti mokesčiai kitose šalyse mažesni, pavyzdžiui, vienuolika ES šalių taiko mažesnį nei Lietuva standartinį PVM mokestį.
Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) analitikė Justė Pabarčiūtė mini priešingus atvejus: PVM Lietuvoje siekia 21 proc., o Švedijoje – 25 proc., mes mokame 15 proc. pelno mokestį, švedai – 22 proc. (dividendams – 30 proc.), o britai – 23 proc., bet PVM pas juos mažesnis nei pas mus – 20 proc.
Lyginimosi su kitomis šalimis skerspjūvių daugybė, tačiau akivaizdžiai matyti: dabartinės biudžeto dalybos nežada geresnės viešojo sektoriaus kokybės, vadinasi, mokesčių sistema arba jų skirstymas reikalauja pokyčių. Kokių?

Kodėl tarp atskirų sričių apmokestinimo tokios disproporcijos

DNB banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka atkreipia dėmesį į skirtingų sričių apmokestinimo disbalansą. „Eurostato” skaičiavimais, pagal bendrą darbo apmokestinimą Lietuva darbuotojus spaudžia šiek tiek mažiau už ES vidurkį, esame dešimtoje vietoje nuo galo. Pagal vartojimo mokesčius – penkti nuo galo. Bet pagal kapitalo apmokestinimą – pirmi iš galo.
VMI analitikė J.Pabarčiūtė aiškina, kad apmokestinimo principai varijuoja pagal šalių išsivystymo lygį: jaunose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, vyrauja pridėtinės vertės, pajamų ir pelno mokesčiai, o senosiose Europos šalyse mokesčių sistemos labiau išplėtotos, kartu ir labiau reguliacinės: yra daugiau prekių, kurioms taikomi akcizai (valstybės sprendžia, kokie produktai yra žalingi, ir akcizais riboja jų vartojimą, pavyzdžiui, ledų, saldumynų, šokolado ir t.t.), taikomi įvairesni ir didesni aplinkosaugos mokesčiai (pavyzdžiui, už nerūšiuotas šiukšles, nuotekas ir t.t.), egzistuoja kiti mokesčiai, kurių atitikmenų Lietuvoje nėra, tarkim, religijų, socialiniai ir t.t.
Lietuva – maža atvira ekonomika, kurios reikšmingą dalį BVP sudaro eksportas (eksportui taikomas nulinis PVM tarifas). Lyginamoji eksporto dalis BVP Lietuvoje pastaraisiais metais didėjo, tai lėmė lėtas vartojimo atsigavimas: apie 73 proc. mokesčių tenka netiesioginiams (vartojimo) mokesčiams, apie 23 proc. – tiesioginiams (pelno, turto, pajamų). Tiesa, eksportuojantis sektorius jau dabar sumoka daugiau gyventojų pajamų ir pelno mokesčio ir paskatins ekonomikos augimą netiesioginiais būdais – čia paprastai mokamos didesnės algos, vadinasi, dar didėja galimybės vartoti bei investuoti. „Tokia apmokestinimo struktūra atitinka Margaret Thatcher požiūrį: teisinga apmokestinti „destrukciją” (vartojimą), o ne „kūrimą” (pajamas, pelną), nes toks apmokestinimo modelis skatina investicijas, vadinasi, ir ekonomikos augimą, didina paskatas dirbti ir užsidirbti”, – aiškina J.Pabarčiūtė.
Vis dėlto ekonomistas Ž.Mauricas turi kitą atsakymą, kodėl Lietuvoje tokia apmokestinamų sričių disproporcija: dažnai labiausiai apmokestinama ta grupė, kuri turi mažiausiai įtakos sprendimo priėmimui, – samdomi darbuotojai. Juk kai kalba pasisuka apie nekilnojamojo turto, žemės, energijos išteklių apmokestinimą, kuris Lietuvoje – vienas mažiausių Europoje (gamtinių dujų apmokestinimas bus tik įvestas, ir tai tik prispaudus ES, o Estijoje jis jau seniai yra), sukyla daug besipriešinančių asmenų, ir tas mokestis neįvedamas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.