Dar praėjusių metų rudenį Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) nariai pradėjo masiškai skųstis dėl leidyklų “Baltos lankos” ir “Versus aureus” įsisenėjusių skolų jiems. Dalis atlyginimų tuomet buvo sumokėta, bet kai kurios skolos neatiduotos lig šiol, nėra garantijų ir dėl atsiskaitymų už naujai išverstas ir išleistas knygas. “Maždaug pusė grožinių knygų Lietuvoje – verstinės, jos ir duoda leidykloms didįjį pelną. Todėl planuojant savo verslo skaičius reikia įtraukti vertimo išlaidas kaip esmines ir savaime suprantamas, o ne nuolat skųstis ir žiūrėti į vertėjų reikalavimus kaip į neteisybę. Jeigu žinai, kad neturėsi iš ko mokėti atlyginimų, nereikia ir samdyti žmonių”, – piktinasi LLVS pirmininkė Jurgita Mikutytė.

“Baltų lankų” leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Sauliaus Repečkos nuomone, nesutarimų kyla dėl to, kad vertėjai ir leidėjai skirtingai supranta Lietuvos knygų rinką. “Kai pasakai, kad išverstą knygą reikia dar ir parduoti, tai esą jau nebe vertėjo reikalas”, – teigia jis.

“Bibliotekos dėl katastrofiškos lėšų stokos knygų nebeperka, brangsta popierius, didėja mokesčiai, platintojai ir knygynai už parduotas knygas su leidyklomis taip pat atsiskaito anaiptol ne tą pačią dieną, kartais tai užtrunka kelis mėnesius”, – krizės laikotarpiu leidėjų patiriamas problemas vardija “Baltų lankų” vyriausiasis redaktorius, pridurdamas, kad, nepaisant to, su vertėjais bus stengiamasi atsiskaityti kaip galima greičiau.

Dėl nesąžiningo leidėjų elgesio LLVS kreipėsi ir į Kultūros ministeriją. Jos vadovybė patikino, kad šiemet ketinama didinti valstybės finansuojamų leidybos projektų kontrolę, tačiau ministerija negali spręsti ginčų dėl autorinių sutarčių nevykdymo leidžiant ne valstybės finansuojamas knygas. Tokius ginčus sprendžia tik teismas.

“Kai tave apvagia ar užpuola, yra policija, į kurią gali kreiptis, bet kai pavagia intelektinę nuosavybę, nėra jokios institucijos, kuri stotų tavęs ginti”, – liūdnai užbaigia J.Mikutytė.