Tiesioginiai merų rinkimai pavertė Vilniaus mero rinkimus nacionalinės svarbos reikalu, o kartu apnuogino pagrindinių šalies partijų skurdą, neturint pakankamo kiekio charizmatiškų aukščiausios lygos politikų, kurie aiškiai sietųsti su svarbiausių Lietuvos miestų savivalda.

Pasiklausius viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų akivaizdu, kad pastaruosius porą mėnesių Lietuvos vidaus politikoje nėra svarbesnio klausimo, nei tai, kad šiuo metu didžiausia opozicinė konservatorių partija neturi gero kandidato į Vilniaus mero postą kitais metais vyksiančiuose rinkimuose. Kitas pagal svarbą klausimas – ar antrojo pagal dydį opozicinio Liberalų sąjūdžio kandidatas Remigijus Šimašius yra pajėgus įveikti Artūrą Zuoką Vilniaus mero rinkimuose? Trečias pagal svarbą klausimas – Vilniaus miesto skolos ir ką daryti su dabartiniu jo meru A.Zuoku, privedusiu sostinę prie bankroto, jeigu šiuo metu nė viena didžioji partija nepajėgi pasiūlyti jam alternatyvaus kandidato, kuris pajėgtų laimėti tiesioginius mero rinkimus.

Taigi svarbesnės diskusijos, nei tiesioginiai merų rinkimai ir savybės, kuriomis turi pasižymėti kandidatai, šiuo metu Lietuvos viešojoje erdvėje nėra. Netgi suskystintų gamtinių dujų terminalo atidarymas ir Lietuvos energetinį savarankiškumą simbolizuojančio laivo-saugyklos „Independence“ valstybinio masto sutiktuvės Klaipėdoje tik trumpam užgožė Vilniaus mero rinkimų aistras, o kitų metų valstybės biudžetas viešumoje tarsi neegzistuoja – juo domisi vos keli ekonomistai, kuriems tai profesinis reikalas.

Užtai apie Vilniaus savivaldos skolas mielai diskutuoja visi finansų ekspertai. Nejau tie pusantro milijardo litų Vilniaus skolų svarbiau už visą nacionalinį biudžetą? Žinoma, ne. Tiesiog Vilniaus finansai – vienas iš arkliukų, kuriuos pasikinkė tie kandidatai į Vilniaus mero postą, kurie bando mesti iššūkį A.Zuokui.

Už Vilnių svarbesnių dalykų nėra? Kaip ir į ką pažiūrėsime. Jeigu žiūrėsime, kokius kandidatus į Vilniaus miesto merus iškėlė ar bandė kelti dvi svarbiausios Lietuvos politinės partijos – valdantieji socialdemokratai ir opoziciniai konservatoriai, tai tiek jiems tas Vilnius ir terūpi.

Na, niekaip nepavyksta patikėti, kad didžiulę partinių kadrų atrankos patirtį turintys socialdemokratai neturi sostinei pasiūlyti ko nors geriau, nei „žiurkių byloje“ už aferas su viešaisiais pirkimais neseniai nuteistą buvusį savivaldybės administracijos direktorių Gintautą Palucką. Jis ir anksčiau nebuvo ryški figūra, visada laikydavęsis savo tuomečių bičiulių – Algirdo Paleckio ir Juro Poželos kompanijoje, o dabar, po pralaimėtų teismų, suvis nugrūstas į partijos biurokratinį aparatą. Manyti, kad G.Paluckas galėtų rimtai pasivaržyti su A.Zuoku – tiesiog juokinga.

Žinia, dabartinis Vilniaus meras irgi kažkada buvo teistas, bet tai buvo aukščiausios lygos politinės kovos reikalai, o ne 57 tūkst. Lt vertės pacukų naikinimo konkursėlis. Kaip sakoma, pasižiūri į sumą ir matai lygį. Veikiau jau galima patikėti, kad tai A.Zuokas, kurio žmona neseniai tapo aistringa idėjine socialdemokrate, ir yra tikrasis svarbiausios valdančiosios partijos kandidatas į sostinės merus. O formalus saviškis keliamas vien dėl akių.

Konservatorių pusėje dar prastesnis vaizdelis – ten Vilniaus mero rinkimais iš pradžių akivaizdžiai ketinta pasinaudoti kaip ginklu partijos vidaus kovose. Kitaip nepaaiškinsime, kodėl Tėvynės sąjungos vadovybė demonstratyviai apleido kandidatų atranką ir leido vilniečiams konservatoriams patiems vidiniu balsavimu iškelti į sostinės merus Mantą Adomėną – politiką, neslepiantį savo ambicijų ateityje pasivaržyti su konservatorių lyderiu Andriumi Kubiliumi dėl partijos pirmininko posto.

Nejau konservatorių vadovai nesuprato, kad M.Adomėnas, verždamasis į Vilniaus merus, it Kembridžo triušiukas kriketo pievele pats bėga į smauglio A.Zuoko nasrus? Žinoma, kad suprato, todėl ir pakišo išsišokėlį po A.Zuoko volu, kuris negailestingai sutraiškė ir išjuokė M.Adomėną jau pirmoje TV debatų laidoje. Tik po to koneervatorių vadovybė susizgribo, kad dėl Vilniaus, regis, verta pakovoti, ir ėmėsi jau pati ieškoti deramo kandidato, bet daro tai taip negrabiai, jog akivaizdu: rimto konkurento A.Zuokui konservatoriai Vilniuje neturi. Ir tai yra tiesa.

Tiesioginius merų rinkimus vertėjo įvesti vien tam, kad didžiosios partijos prikišamai išvystų esminę savo bėdą: jos neturi savo gretose visuomenei žinomų, charizmatiškų, patyrusių bei įtakingų politikų, kurie galėtų varžytis dėl svarbiausių Lietuvos miestų merų postų. Neturi, nes kol tiesioginių merų rinkimų nebuvo, tokių tiesiog nereikėjo. Na, yra konservatorių meras Andrius Kupčinskas Kaune, liberalai turi Eugenijų Gentvilą, kuris, jei tik panorėtų, be didelio vargo galėtų tapti Klaipėdos meru. Socialdemokratas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas turi daug daugiau svorio bei įtakos nei partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, nes leidžia sau akivaizdžiai ignoruoti pastarojo raginimus laikytis įstatymų. Dar buvo konservatorius Vitas Matuzas Panevėžyje, bet gavo iš STT torpedą į bortą ir paskendo. Tuo sąrašas ir baigtas.

Visi kiti merai, su visa pagarba jiems ir jų gebėjimams dešimtmečiais išlaikyti savo rankose gilios provincijos savivaldybes, į aukščiausią politinę lygą nepatenka. Tuo nesunkiai galėjo įsitikinti Ignalinos meras Bronis Ropė, kuriam bandymas dalyvauti prezidento rinkimuose baigėsi paskutine vieta ir visišku fiasko.

Padėtis suprantama, nes kam partijų vadams anksčiau reikėjo turėti stiprių ir charizmatiškų politikų savivaldybių lygmeniu? Kad šie keltų partijose vidaus problemas, kai partijų pirmininkai, susėdę Seimo restorane Vilniuje, dėlioja koalicijas už šimtų kilometrų nutolusiose savivaldybėse? Konservatoriai jau pasimokė su Rolandu Paksu, tad kitas jų atstovas Vilniaus mero poste įsiminė nebent savo nepadoriai skambančia angliška pravarde, kadaise užsirašyta ant nuogo pilvo baikerių suvažiavime. O socialdemokratai turėjo labai rimtų bėdų dėl A.Paleckio, kadaise užsimaniusio tapti Vilniaus meru ir gerokai pagadinusio kraują partijos senbuviams.

Tokios didžiųjų partijų savivaldos politikos pasekmės: Vilnių į bankrotą suvaręs A.Zuokas ramiai žvelgia į ateitį ir atvirai tyčiojasi iš visų galimų konkurentų. Nors nukirsti jį galima be vargo: tiesiog netrukdyti A.Zuokui trečią kartą tapti Vilniaus meru ir leisti už jį balsavusiems vilniečiams iki galo pajusti visas savo sprendimo pasekmes, gyvenant bankrutavusiame mieste.