Bandymai gelbėti Kauno “Žalgirį” didžiųjų Rusijos energetikos bendrovių pinigais reiškia visišką moralinį bankrotą krepšinio komandos, kuri kadaise buvo okupantui nenusilenkusios Lietuvos simbolis.

Kol kas Kauno “Žalgirio” garbė išgelbėta, bet tik todėl, kad abi Kremliaus galią įkūnijančios Rusijos energetikos milžinės – “Gazpromas” ir “Inter RAO” – atsisakė sušelpti savo pinigais krepšinio komandą, jau kuris laikas nuolat kamuojamą finansinių nepriteklių.
Pats faktas, kad dabartiniai “Žalgirio” savininkai nuėjo su ištiesta ranka ieškoti komandai pinigų, kaip sakoma Kaune, pas rusus, rodo, jog nebeliko nė šešėlio tos tikrosios lietuviškos dvasios, kadaise vedusios legendinį “Žalgirį” į legendines pergales. O ir pats dabartinis krepšinio klubas nebeturi nieko bendra su ta komanda, kurios šlovėje vis bando pasišildyti įvairaus plauko veikėjai, kurie prisidengę “Žalgirio” vardu siekia susikombinuoti pinigų ar kokių nors privilegijų.
Dabartinei kartai, užaugusiai su šūkiu „mus vienija alus ir pergalės“, sunku suvokti, kas buvo Lietuvai Kauno “Žalgiris” XX amžiaus aštuntąjį devintąjį dešimtmetį. Tai buvo daugiau nei šiaip miesto, tegu ir Lietuvos širdimi vadinamo, krepšinio komanda. Tai buvo netgi daugiau nei Lietuvos krepšinio rinktinė, kaip ją suvokdavome kiekvienas, ypač kai žalgiriečiai žaisdavo su nekenčiamu Centriniu sovietinės armijos sporto klubu. Šį “Amerikos balsas” visiškai teisingai vadindavo Sovietų Sąjungos rinktine ir apie pirmąją, istorinę žalgiriečių pergalę prieš CASK taip ir pranešė: Kauno “Žalgiris” įveikė Sovietų Sąjungos rinktinę. Taip vėliau dešimtmetį trukusios “Žalgirio” kovos su CASK ir būdavo suprantamos – kaip tarpvalstybinės rungtynės, o rungtynės tarp Kauno “Žalgirio” ir Vilniaus “Statybos” – kaip brolžudiška kova, nes savi prieš savus.
Vis dėlto Kauno “Žalgiris” tuomet reiškė dar daugiau: tai buvo gyvas kovojančios, sovietų okupantui nepasidavusios Lietuvos įsikūnijimas. Naujieji partizanai – žaliukai, tik vilkintys sportininkų uniformas. Bet irgi žalios spalvos. Tai, kad komandoje žaidžia tremtinių vaikai, patys gimę Sibire, buvo papildomo pasididžiavimo šaltinis: mūsiškių neima į sovietų rinktinę, nes bijo išleisti į užsienį.
Atsimenu, kokį šoką patyriau, kai dar visiškoje paauglystėje pirmą kartą patekau į Sporto halę ir išvydau, kad ant Kauno “Žalgirio” herbo šalia ąžuolo lapų puikuojasi ir raudona žvaigždė – sovietinės armijos simbolis. Buvau visiškai priblokštas – kaip taip gali būti? Ant mūsų, lietuviškos komandos herbo – rusų (kaip Kaune vadinami sovietai) karinis ženklas?!
Deja, tikrovė buvo tokia – nepaisant senų Kauno ir Lietuvos krepšinio tradicijų, “Žalgiris” buvo įkurtas jau sovietmečiu ir nešiojo ant savo marškinėlių vieną labiausiai nekenčiamų sovietinių simbolių. Tiesa, labai mažytį. Susidarė net įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau “Žalgirio” herbe ąžuolo lapai didėjo, o raudona žvaigždutė – mažėjo. Nors gal tai buvo tik jaunystės laikų optinė apgaulė?
Galiausiai esmė – ne oficialūs simboliai. Svarbu, kokią simbolinę reikšmę “Žalgiriui” ir žalgiriečiams suteikdavo tauta. O ji matė juos kaip priešakinėse linijose besikaunančius karius, ginančius ne komandos, bet tautos garbę ir orumą. Anuomet visiškai oficialiai buvo teigiama, kad “Žalgirio” pergalės kitą dieną gerokai pakelia darbo našumą, o pirmieji masiniai mitingai, kurių sovietinė valdžia nebedrįso išvaikyti, vykdavo Kauno oro uoste, sutinkant su pergale grįžtančius žalgiriečius. Galima drąsiai teigti, kad tuomet, sergant už “Žalgirį” Kauno sporto halėje, gimė būsimojo Sąjūdžio dvasia.
Būtent dėl jame įsikūnijusios kovojančios tautos dvasios, o ne dėl kelių iškovotų Sovietų Sąjungos čempionų medalių tų laikų Kauno “Žalgiris” ir tapo legendinis. Tais laikais nebuvo įmanoma įsivaizduoti, kad lietuvis krepšininkas išvažiuotų žaisti į kokį Maskvos ar Leningrado klubą, lygiai nebuvo galima įsivaizduoti, kad kuriame iš mūsų klubų, ypač “Žalgiryje”, žaistų svetimas, ne Lietuvos krepšininkas. Tai butų buvę tolygu valstybės išdavystei ir perėjimui į priešo pusę. Netgi kai tuomet dar jaunas Rimas Kurtinaitis buvo pašauktas į armiją ir kurį laiką turėjo žaisti CASK komandoje, Kaune jis būdavo apšvilpiamas, nors visi suprato, kad priešo uniformą jis dėvi ne savo noru.
Tačiau laikas eina, viskas keičiasi. Padėjęs Lietuvai išsikovoti nepriklausomybę, Kauno “Žalgiris” tapo viena pirmųjų savo paties pergalių aukų. Nebeliko sovietinio okupanto, nebeliko ir mirtinos kovos krepšinio aikštelėje. Buvusios Lietuvos „spec. pajėgos“ tapo eiliniu komerciniu sporto klubu dideliais turtais pasigirti negalinčioje valstybėje. Lygiai niekas nebekreipė dėmesio ir į komandos sudėtį, joje žaidžiantys legionieriai tapo ne išimtimi, bet norma.
Vis dėlto “Žalgirio” legenda dar gyva, ir buvo nemažai svieto perėjūnų, norinčių pasipelnyti iš šios legendos. O tie, kurie stovėjo prie klubo vairo, jau nebepasižymėjo tuo principiniu kaunietišku lietuviškuoju patriotizmu, kaip senieji vadovai. Taip ir išėjo, kad į ryškiausią pergalę po nepriklausomybės atkūrimo – Eurolygoje – “Žalgirį” atvedė buvęs KGB agentas ir neaiškios kilmės milijonų savininkas Šabtajus Kalmanovičius, mainais gavęs lietuvišką pasą, Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną ir galimybę viešai išvadinti garbingus ponus „poniais“. Tai, kad pergalė buvo pasiekta samdytų užsieniečių pastangomis, jau nieko nebestebino: biznis yra biznis, krepšinis – ne išimtis. Kiek pinigų turi – tokius žaidėjus perki, vien iš patriotizmo ar už Lietuvą niekas dabar nebežaidžia, nes krepšininkams reikia mersedesų ir pinigų silikoninėms tralialia mergytėms džiuginti.
Kauno “Žalgirį” iki bankroto privedė gryniausi kauniečiai verslininkai, kurie, spekuliuodami kadaise legendiniu komandos vardu, tiesiog suko savo bizniukus. Jau 2008-ųjų vasarą klubo skolos, kaip skelbta, sudarė 22 mln. Lt, ir niekas nebenorėjo jam nei skolinti, nei investuoti į komandą, kuri kasmet dėl savo europinių ambicijų kainavo didžiulius pinigus, bet nedavė investuotojams jokios naudos – nei kaip būdas reklamuotis, nes krepšinis Europoje populiarus tik tarp Pietų slavų, nei kaip būdas patenkinti savo garbėtrošką, nes paskutinę garsią pergalę Kauno “Žalgiris” pasiekė prieš dešimtmetį. Dabar skolos išaugo iki 25 milijonų, o tikimybė, kad atsiras antras Buratinas, artėja prie nulio.
Pažvelkime tiesai į akis: legendinio “Žalgirio” nebėra, jis išnyko jau prieš du dešimtmečius. Liko tik legenda apie nepriklausomybės kovų legendą, kurią dabar, nusenusią, pabandyta parduoti priešams. Nedarykime “Žalgiriui” gėdos – leiskime legendai garbingai mirti.

Kauno “Žalgiris” buvo gyvas kovojančios, sovietų okupantui nepasidavusios Lietuvos įsikūnijimas. Parduoti jį rusams reikštų parduoti Lietuvos garbę.