Iki šiol, ko gero, svarbiausiame ES viršūnių susitikime į kampą įvaryti Europos lyderiai privalės sugalvoti, kaip išspręsti jau beveik dvejus metus besitęsiančią euro zonos skolų krizę ir išvengti euro zonos subyrėjimo.

Nuo savaitgalio Briuselyje vykstančiame Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų, premjerų ir nuolatinių ES pareigūnų susitikime šią savaitę bus sprendžiamas euro zonos, o gal ir visos ES likimas: politikų ir pareigūnų rankomis bus pasirašytas verdiktas, ar Bendrijai leisti nuskęsti, ar rasti būdą, kaip išplaukti.
Tokią nemalonią estafetę ES lyderiams perdavė ką tik nemažai globalių sprendimų priėmę G-20 šalių vadovai, kurie padarė viską, kad euro zona turėtų galimybių išgyventi.
Priminsime, jog G-20 šalių lyderiai sutarė garantuoti, kad centriniai bankai užtikrins šalių bankų mokumą, o Tarptautinis valiutos fondas (TVF) nepritrūks lėšų. TVF vadovė Christine Lagarde aiškina, jog taip nuspręsta suvokus, kad problemos ekonomiškai stipriose valstybėse (pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose) jau pradėjo neigiamai veikti sparčiai augančių šalių ekonomiką, o juk būtent jų augimas prieš kelerius metus padėjo pasaulio ekonomikai atlaikyti krizę.
Trumpai tariant, bendri visoms pasaulio valstybėms sprendimai jau priimti, tad belieka sulaukti „vietinio“ sprendimo, kaip iš krizės kapstysis viena svarbiausių ekonominio sąmyšio dalyvių, skolų krizės krečiama Europa, nuo kurios dabar priklauso, kaip seksis kitoms pasaulio valstybėms.
Taigi šį kartą skęstančių europiečių gelbėjimas tikrai nebėra vien pačių europiečių reikalas, tad Briuselyje susirinkę ES lyderiai junta didžiulį tarptautinį spaudimą pagaliau liautis juokauti ir priimti lemiamus sprendimus. Štai JAV prezidentas Barackas Obama paragino ES lyderius skubėti užkirsti kelią „bauginančiai pasaulinei recesijai“, kuri gali prasidėti, jeigu europiečiams nepavyktų susitarti. Apie tai, kad ekonominė situacija priklausys nuo šios savaitės europiečių pastangų, prabilo net Kinijos, Indijos, Rusijos žiniasklaida.
Atsakomybę prieš visą pasaulį suvokia bei pripažįsta ir patys ES lyderiai. Štai Prancūzijos premjeras Francois Fillonas perspėjo, kad „jeigu mums nepasiseks susitarti, Europai gresia labai dideli pavojai“.
Dar labiau įtampą didina tai, kad šią savaitę bus skelbiami euro zonos makroekonominiai rodikliai, o jie greičiausiai nebus itin džiuginantys, tad euro vertė gali smuktelėti.
Pagaliau į kampą ES lyderius spaudžia ir tai, kad lapkričio 3–4 d. vėl rinksis G-20 vadovai. Jų susitikimo motyvas yra kaip tik tie ES lyderių sprendimai, kurie bus priimti šią savaitę.
Beje, Briuselyje susirinkusiems lyderiams į nugarą kvėpuoja ne tik „didžioji politika“, bet ir paprasti žmonės. Europos galingiesiems postūmis greičiau spręsti reikalus yra ir Graikijoje praėjusį trečiadienį prasidėjęs visuotinis streikas, kurį paskatino Graikijos parlamento balsavimas dėl ES bei TVF numatytų tolesnių diržų veržimo priemonių, ir protestai Amerikoje dėl Volstrito politikos.
Nepaisant štai tokios įkaitusios padėties, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis pareiškė esąs įsitikinęs, kad Europa turi visas galimybes ne tik per dvejus trejus metus išlipti iš krizės, bet ir padaryti tam tikras išvadas, liečiančias visos euro zonos fiskalinę politiką.
Taigi ką turi nuspręsti į aklavietę patekę Europos vadovai?

Sprendimai bus sudėtingi

Praėjusį antradienį Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“ paskelbė, kad Vokietija ir Prancūzija dar iki ES viršūnių susitikimo priėmė sprendimą padidinti pagalbos euro zonai fondą iki dviejų trilijonų eurų. Bet tai toli gražu ne viskas.
Briuselyje susirinkę ES lyderiai ne tik turės apsispręsti dėl trumpalaikių priemonių, bet ir priimti sprendimus dėl ilgalaikės strategijos. Pavyzdžiui, jie turės nutarti, ar antikrizinis euro zonos fondas supirks į bėdą patekusių euro zonos valstybių vertybinius popierius, kad palengvintų jų biudžeto deficito naštą.
Jei bus nuspręsta, kad dalį skolų galima nurašyti, kitas žingsnis bus susitarti, kiek. Pavyzdžiui, teks nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti, kad tai turėtų realią naudą Graikijai ir nepadarytų pražūtingos žalos kitoms euro zonos valstybėms.
Toji žala, žinoma, vis tiek bus, tad ES lyderiams teks nuspręsti, kuo ir kaip užkamšyti dėl šio žingsnio atsirasiančias bankų balanso spragas. Beje, TVF nuomone, tai gali kainuoti 200 mlrd. eurų. Jei pinigai bus skirti, reitingų agentūros jau perspėja, kad gali būti sumažintas Prancūzijos kreditingumo reitingas. Tai ir vėl naujas iššūkis, kurį turi numatyti ES lyderiai ir iš anksto sugalvoti, kaip elgtis tokio scenarijaus atveju. Ypač – kaip sustiprinti abejojančių investuotojų pasitikėjimą. Na, o tam reikalingi sprendimai, kurie užtikrintų ne tik trumpalaikį euro zonos fiasko atitolinimą, bet ir sukurtų investuotojams įtikinamai skambantį mechanizmą, kad krizė nepasikartotų ateityje.
Akivaizdu, jog tai labai nelengvos užduotys, kurias spręsti dar sunkiau dėl to, kad ES lyderiai niekaip nesusitaria tarpusavyje. Na, o labiausiai ginčijasi, kaip įprasta, didžiosios euro zonos liūtės – Vokietija ir Prancūzija.

Vokietijai ir Prancūzijai teks susitarti

Nesutarimų tarp Vokietijos ir Prancūzijos priežastis – skirtingos jųdviejų bėdos. Taigi, kad ir kokie bus priimti bendri ES vadovų nutarimai, kažkuri iš jų nukentės skaudžiau.
Prancūzija, turinti kur kas rimtesnių rūpesčių dėl šalies bankų nei Vokietija ir bijanti jau minėto galimo reitingo sumažinimo, spaudžia Vokietiją imtis drąsių ir ryžtingų euro zonos gelbėjimo žingsnių. Tačiau Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble atsikerta, kad Berlynas pasiūlys tik „apsaugą nuo netikrumo finansų rinkose“. Mat šalis, turinti didžiausią ir geriausiai tvarkomą ekonomiką Bendrijoje, nenori prarasti sunkiai išsikovotos nepriekaištingos finansinės reputacijos, o tai beveik neišvengiama, jeigu ji per daug aukosis gelbėdama savo partneres ir atsisakys dalies suverenumo. Mat imantis centralizuotos euro zonos finansų kontrolės, kurios tikisi Prancūzija, nacionalinių vyriausybių, įskaitant Vokietijos, galios susilpnėtų.
Vokietija nepritaria kai kurioms Bendrijos politikos derinimo idėjoms, mat po šia skambia fraze slypi „Briuselio diktatas“ įvairioms vyriausybėms, pradedant valstybių biudžetais, baigiant mokesčių politika ir biurokratinėmis procedūromis.
„Ribos, kiek savo ekonomikos kontrolės Vokietija gali leisti perduoti centrinėms ES struktūroms, bus nustatytos žmonių“, – kompromisų nežada Briuselyje veikiančio Europos politikos centro vadovas Hansas Martensas ir net užsimena apie svarbiausią dalyką – Vokietijos skepticizmą dėl siekio toliau ginti integraciją, kuriai dabar kilo nemenkas pavojus.
Be to, Vokietija nebepalaiko idėjos solidarizuotis su kai kuriomis labai dideles skolų kupras užsiauginusiomis valstybėmis – Airija, Portugalija ar Italija.
Beje, panašios nuotaikos vyrauja ne tik Vokietijoje, bet ir kitose euro zonos šalyse. Tarkime, Suomijos, Nyderlandų, Austrijos politinė santvarka smarkiai pakrypo į dešinę, o naujai išrinkti politikai šiose šalyse irgi nemato didelio reikalo aukoti savo šalių gerovės dėl vargetų.
Todėl ypač daug nesutarimų tarp euro zonos valstybių kyla ir dėl Europos finansinio stabilumo fondo dydžio. Juk 2 trln. JAV dolerių dydžio fondas po ilgų ginčų buvo patvirtintas tik prieš porą savaičių, po antrojo parlamento balsavimo Slovakijoje, bet ekspertai ragina šį fondą didinti iki 3 trln. dolerių, o tai ir vėl reiškia garantuotus nesutarimus.
Didesnio fondo šalininkai aiškina, kad toks rezervas gali būti reikalingas Italijai ir Ispanijai apsaugoti, jo taip pat prireiks norint finansuoti antrąją paskolą Graikijai, dėl kurios preliminariai sutarta liepą. Tačiau Vokietija atkerta, kad fondo didinimas yra kilpa ant ekonomiškai sveikesnių valstybių kaklo, ir nesirengia lengvai sutikti su idėja iš savo kišenės finansuoti krizės kaltininkių.
Vis dėlto nesutarimus šalys turės nugludinti iki konkrečių ir, svarbiausia, labai greitų sprendimų. Tad šeštadienį susitikę tik dviese, o sekmadienį dalyvavę viešuose debatuose dėl krizės sprendimo strategijos, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsipareigojo dar kartą susitikti šį trečiadienį ir euro krizės byloje padėti galutinį tašką. Nuo jo ir priklausys, kam pasmerkiamas euras ir visos šio monetarinio junginio dalyvės.

Keturios svarbiausios ES lyderių užduotys
Nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti;
Susitarti dėl bankų rekapitalizavimo, tai yra balansų „užkamšymo“;
Sukurti saugiklius, kurie neleistų pasikartoti dabartinei krizei;
Susitarti dėl centralizuotos fiskalinės politikos euro zonoje.