Lenkai Lietuvoje – lenkiškai šnekantys lietuviai?
Istorinė tautinė mažuma turi turėti galimybę puoselėti gimtąją kalbą ir kultūrą, bet negali valstybėje gyventi taip, lyg būtų užsieniečiai.
Helsinkyje laukdama Suomijos mažumų teisių ombudsmenės Evos Biaudet maniau sutiksianti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio atitikmenį. Juk E.Biaudet – taip pat nacionalinės mažumos, Suomijos švedų liaudies partijos, viena lyderių, taip pat kaip ir V.Tomaševskis buvo savo partijos kandidatė prezidento rinkimuose, parlamento narė. Tačiau susipažinimui tiesdama ranką politikė iš karto prisistato esanti švediškai kalbanti suomė… Ar galite bent susapnuoti V.Tomaševskį prisistatant, kad jis – lenkiškai kalbantis lietuvis?
Tiesa, ir klausimui, ar tirdama skundus ji išlieka objektyvi švedų mažumos atžvilgiu, E.Biaudet užbėgo už akių: švedai, kurie tesudaro vos 6 proc. Suomijos gyventojų, neįeina į jos kompetenciją, nes jie nelaikomi tautine mažuma, o švedų kalba – taip pat valstybinė.
Tuo pačiu metu kitoje ES valstybėje – Belgijoje verda kardinaliai priešingi kultūriniai, kalbiniai ir net politiniai karai. Dar vieni europiečiai – vengrai, ačiūdie, kol kas teoriškai, vis užsimoja persmaigstyti valstybių sienų riboženklius. Lenkija dalija lenko kortas ir visam pasauliui šaukia apie tautiečių diskriminaciją Lietuvoje. Tokios progos Lenkijos europarlamentaras Miroslawas Piotrowskis nepraleido ir šį mėnesį Strasbūre Lietuvai oficialiai pradedant pirmininkauti ES Tarybai. O jei grįšime į Lietuvą, prieš keletą dienų teisingumo ministras Juozas Bernatonis pradėjo dar vieną aiškinimosi su lenkų mažuma raundą – Konstitucinio Teismo užklausė, ar tikrai nelietuviškų pavardžių rašyboje negalima atsižvelgti į visuomenės ir šiuolaikinių realijų pokyčius.
Taigi ne tik Lietuvoje įvairiai sugyvena vadinamosios titulinės, tai yra tos, kurių vardas atsispindi valstybės pavadinime, ir kitos tautos.
Kodėl švedai Suomijoje tokie išskirtiniai
Į klausimą, ar įsivaizduotų, kad pagal Suomijos švediškai kalbančių suomių paralelę Lietuvos lenkų mažumos atstovas prisistatytų esąs lenkiškai kalbantis lietuvis, europarlamentaras filosofas prof. Leonidas Donskis atsako: ,,Tai modelis, kurio turėtume siekti. Dabar nėra normali situacija, kai ES valstybėje Lietuvoje lenkų istorinė mažuma, kurią labai gerbiu ir suvokiu jos istoriškumą bei gilų įsišaknijimą Lietuvos istorijoje ir kultūroje, save traktuoja vos ne kaip užsieniečius, gyvenančius Lietuvoje. Mažuma jokiu būdu nereiškia, kad jie gali sukurti kažkokį getą ir nieko bendra neturėti su valstybe, su jos „tituline” tauta ir kultūra. Vis dėlto egzistuoja bendra viešoji erdvė ir valstybinė kalba, kurios mokėjimas, mano manymu, nediskutuotinas dalykas. Keistoka, kai mėginama kurti kažkokią stovyklą žmonių, kurie nejaučia gilesnio ryšio su Lietuva.”
Žinoma, kaip priduria europarlamentaras, tautinės mažumos turi turėti galimybę puoselėti savo kalbą ir kultūrą, turėti mokyklų. „Bet ir istoriškai, ir žiūrint į dabartines ES realijas, sąvoka „lenkų kilmės lietuvis” yra labai natūrali, lygiai kaip „žydų kilmės lietuvis”, – mano L.Donskis, pridurdamas, kad jis save laiko žydu, bet ir lietuviu, o giminėje turi ir lenkiško kraujo, vis dėlto integruojantis tapatybės elementas yra lietuviškasis. Be to, jis dar yra europietis, mokantis didžiąsias Europos kalbas.
Helsinkio universiteto Europos istorijos profesorė, rašytoja, Helsinkio miesto tarybos narė Laura Kolbe apie suomių ir švedų santykius pasakoja taip pat ne tik teoriškai: ji – suomiakalbė, jos vyras – švedakalbis, su vaikais kiekvienas kalbasi savo gimtąja kalba. Taip, Suomijos švedai žiūri Suomijos televiziją švedų kalba, klausosi Suomijos švediškų radijo stočių, skaito švedų kalba laikraščius ir žurnalus, švenčia įvairias švediškas šventes, rengia folkloro festivalius, mini atmintinas dienas, veda vaikus į švedų mokyklas, o šie paskui švediškai studijuoja universitete.
Beje, dvikalbė L.Kolbe’s šeima vaikus leido į švedišką mokyklą, paskui universitetą. Kodėl? Priežastys mažiausiai dvi: norėjo paremti tautinę mažumą, be to, šiose mokyklose mažiau vaikų, tad šie gali gauti ypač geros kokybės mokymą. Bet profesorė pabrėžia, kad jos vyras, kaip ir dauguma švedų Suomijoje, sako esąs ne švedas, o švediškai kalbantis suomis.
Suomijoje taip pat vyksta diskusijos dėl švedų padėties šalyje ir net to kainos: prievolė visose šalies mokyklose mokytis abiejų valstybinių kalbų, nors kai kuriuose regionuose švedakalbių nė negyvena, abi jas vartoti oficialiose valstybės ir savivaldybių institucijose ir dokumentuose, turėti švedakalbių universitetų ir žiniasklaidos, kai švedų kalba gimtoji vos 6 proc. gyventojų, gali atrodyti kažin ar logiška, o dar ir brangiai kainuojančia lygybe. Bet švedai tokį statusą skaičiuoja šimtmečiais, tokie santykiai susiklostė natūraliai, ir dabartinis kalbos įstatymas neatėjo per jėgą, bet buvo natūralios raidos rezultatas.
Pasak L.Kolbe’s, taip, žiūrint istoriškai, švedai buvo aukštesnė klasė, jie buvo universitetų profesoriai, valdžios žmonės, vidurinė ir aukštesnioji klasė, šalies šeimininkai, galų gale ir kolonizatoriai, engę suomius. Suomiai buvo skurdesni, labiau kaimo gyventojai. Bet tai labai suprimityvintas istorijos traktavimas, nes iš tikrųjų įvairovė kur kas didesnė, o Suomijos švedai turi ilgametę ekonominę, socialinę, kultūrinę įtaką visuomenei.
Helsinkio universiteto socialinių mokslų daktaro laipsnį gavęs ir čia dėstęs filosofas L.Donskis papildo, kad Suomijoje dviejų tautų ir kalbų sugyvenimo modelis suveikė puikiai, nes švedų nuopelnai Suomijos valstybės formavimosi istorijoje yra dideli. Net Suomijos himno žodžius parašė švedakalbis poetas Johanas Ludvigas Runebergas, o didysis nacionalinis suomių kompozitorius Jeanas Sibelius – švedų kilmės. “Faktas, kad, nors švedų šiandien Suomijoje vos keli procentai, bet Suomija yra pripažinusi švedų kalbą antrąja valstybine, – retas, bet jie to nusipelnė, nes suomių valstybė daugiausia formavosi švedų dėka. Atmetus antrosios valstybinės kalbos klausimą, tai yra siektinas dalykas”, – mano L.Donskis.
Jo įsitikinimu, Lietuvai turėti antrą valstybinę kalbą – lenkų – būtų neteisinga, nes mūsų realijos visai kitokios. “Lietuviai patys atkūrė lietuvių valstybę ir valstybingumą, – primena filosofas. – Istorinės tautinės mažumos – lenkai, totoriai, karaimai, žydai, baltarusiai ar gudai turi turėti galimybę kalbėti savo kalba, ugdyti kultūrą. Bet yra bendroji kultūrinė informacinė Lietuvos valstybės erdvė, kuri besąlygiškai reikalauja turėti visas kvalifikacijas, visų pirma mokėti lietuvių kalbą ir gerai žinoti Lietuvos istoriją.”
Suomių istorikė L.Kolbe priduria, kad istorijos nemokėjimas – Europoje pasireiškiančio populizmo nacionalinėmis temomis dirva.
Be kita ko, mokantieji istoriją prisimena, kad lenkų tautinė mažuma netgi nenorėjo nepriklausomos Lietuvos valstybės – jų atstovai 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo savo balsais neparėmė, balsuodami susilaikė. Kaip paskui prisipažino vienas tuometis lenkų parlamentaras, taip nutarta, nes sakyta, kad Vilniaus kraštas kitokio balsavimo nesupras.
Komentarai (7)
Komentuoti
Loading ...
Stop.. Niekas negali kitam sakyti, kas jis yra.. Tiesa, Suomijoje jie vadina save švediškai kalbantys suomiai. Užtat Vokietijos šiaurėje gyvena danų mažuma, t.y. ne vokiečiai, o danai. Taip pat Lenkijoje, Punsko krašto lietuviai nesivadina lietuviškai kalbantys lenkais, o tiesiog lietuviais, lietuvių mažuma, t.y. jie NĖRA lenkai, o lietuviai ir taškas. Todėl leiskite ir Lietuvos lenkams vadintis kaip nori jie, o ne kaip nori kažkas kitas.
Pagarba L. Donskiui. Puikus, gerai subalansuotas ir su reikiamais akcentais straipsnis. Pridursiu, kad panašūs švedų kultūriniai nuopelnai yra ir estams bei šiaurinei latvių daliai. 17 a., kai šie kraštai buvo švedų valdžioje, buvo rūpinamasi valstiečių katechizacija, o kartu ir švietimu jų gimtąja kalba. Panašiai elgėsi ir 17-18 a. liuteronai vokiečiai Kuršo Kunigaikštystėje bei Mažojoje Lietuvoje. Tuo pat metu Lietuvoje ir Latgaloje (Inflanty Polskie) vietinė valstiečių kalba buvo niekinama, o 19-20 a. slenkstyje lenkų net smurtauta bažnyčiose dėl lietuviškų pamaldų ar giesmių.
Beje, Lietuvos valstybingumui lenkai priešinosi ne tik 1990 m., bet ir 1919-1920 m. Suomiai 1918-1919 m. švedų priešiškumo Suomijos nepriklausomybei nė iš tolo nejuto.
“Todėl leiskite ir Lietuvos lenkams vadintis kaip nori jie, o ne kaip nori kažkas kitas.”. Našlaičiai, kada išmoksite istorijos ( ar jos jau nebemoko mokyklose?) Nei Punskas anei kitos etninės Lietuvos žemės nėra tokio pat statuso kaip Šalčininkai ir kt. Ar jau įpratote tuteišius laikyti lenkais-autochtonais?
Lietuvoje nėra lenkiškų etnografinių žemių;
Lietuvoje nėra lenkiškų etnografinių toponimų ir hidronimų;
Lietuvoje nėra etninių lenkų;
“Lietuvos lenkais” vadinami vietiniai per prievartą nutautinti lietuviai ir iš Baltarusijos atkelti baltarusiai;
“Lietuvos lenkai” nėra tautinė mažuma Lietuvoje – teisingas pavadinimas turi būti “tautinė bendrija”;
“Lietuvos lenkai” nėra Lenkijos respublikos piliečiai;
“Lietuvos lenkai” buityje kalba rusiškai ir “po prostu”(baltarusių kalbos tarmė);
“Lietuvos lenkai” lenkų kalbą išmoksta mokykloje;
Teoriškai įmanomas varijantas, kad kai kuriems Lietuvos piliečiams lenkų kalba yra gimtoji – kai mokykloje išmoktoji lenkų kalba yra vartojama buityje.
teisingai pastebėta – reikia žinoti savo istorją…
Bet kai Lieuvos istrorijos beveik ar daugiau 400 m. yra lenkijos istorija – irgi reikia žinoti..
kas pasakė, kad lenkai Lietuvoe – tautinė mažuma, sulyginant su ateiviais iš kitur???
Jie čia gyveno lAABAI ilgus metus…
Kaip tap lengva ranka, kai tai daro profesorius, neradęs savyje tautiškumo, o rodantis visišką konformizmą ir prisitakymą, dirbantis Helsinkyje ir bandantis spręsti Lietuvos problemas, kalbeti, kad lenkai neprisidėjo prie Lietuvos valstybingumo kūrimo??
ar žino skaitantieji Gudavičiaus nuomonę, kad į Europą Lietuva atėjo per Lenkiją???
kaip vienareikšmiškai galima kalbeti apie 1918-1919 m. įvykius?? Ir Pilsdskis, ir Želigovskis (jei neklystu) matė Lietuvą, bet šiek tiek kitokią….
Paskaitykite Snyder knygą “Tautų rekonstrukcija”….
Lieuva buvo daug amžių daugiau Lenkija, nei Lietuva…
Mitai apie LDK ir drasius lieuvius – pasakos vaikams ir paaugliams, kurie žino Gediminą, Algirdą, Mindaugą, Žalgirio mušį – ir viskas….
Mindaugas istoriškai kažkodėl buvo Mindowe….Kodėl????
Kai tik Maskvos kunigaikštystė grąžino rusų žemes į savo glebį, tai pasibaigė ir Juodoji jura, ir Maskvos ir kitų žemių užkariavimai..
Kodėl???
O todėl, kad LDK kariomenė sudarydavo rekrutai iš Rusijos kunigaikštysčių….
Tai kokia tada istorija?????
Kas yra dauguma ar tautinė mažuma Lietuvoje????
Aš pritarčiau nuomonei, kad lenkų kalba kaip antra valstybinė – gal ir netinkamas modelis, bet niekinti kitas tautas, daryti iš jų priešus Lietuvai, kai daro politikai ir žaidžia šia korta, įskiepydami neapykantą jaunų žmonių pasąmonėje lenkams, rusams ir t.t., kai buvo 1918-1940 m., negalima..
Kuo pasibaigė neapykantos skiepijimas tarpukari metais – žinome: žydų žudynėmis…
Istorija kartojasi, dėja….
LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“
Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka.
Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “poprostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė, bendruomenė.
Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.
“Mindaugas istoriškai kažkodėl buvo Mindowe….Kodėl????”
Todėl, kad taip užrašė vokiečių kronikininkas – pagal savo kalbos normas.
Čia tas pats kaip klausti kodėl XVII-XVIII a. lenkai kunigai užrašė iškraipyžtas lietuviškas pavardes Žuwiallo, Woisznis ir t.t. Arba kodėl vokiečiai Mažojoje Lietuvoje rašė ne Pokarviai, o Pokarwen, o lenkai Suvalkuose irgi lietuviškus vietovardžius lenkiškai paturbino.
Dabar dėl “Rusijos ku nigaikštysčių” rekrūtų. Visų pirma, jei kalbėti apie Tannenbergo mūšį, tai Rusijos dar nebuvo – buvo suirusios Kijevo Rusios liekanos, kurias sugebėjo prisijungti Lietuva ir stiprėjanti Maskvos kunigaikštystė. Taip, rusėnai LDK sudarė didžiąją dalį gyventojų, bet jų dalyvavimo karinėse operacijose indėlio nereikia pervertinti, nes jai taip jau visiškai pasitikima nebuvo. Vis tik kariuomenės branduolį sudarė kariai iš etninės Lietuvos. Jie turite užantyje Smolensko pulkų koozirį, tai jis abejotinas. XV a. pradžioje Smolensko žemės buvo palyginti nesenas įsigijimas, kuriose pastoviai kioldavo neramumų. Pasidomekite, kas tiems Smolensko pulkams vadovavo, su kokia vėliava jie dalyvavo mūšyje. Nustebsite jei dar nežinote.