Jūratė KILIULIENĖ

Specialiai „Veidui“ iš Varšuvos ir Markovos

Žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių lenkų muziejus, pavadintas Ulmų šeimos vardu, taps išskirtine vieta ir Lenkijos, ir visos Rytų Europos žemėlapyje. Nors tai – viso labo neįspūdingo dydžio rūdžių spalvos pastatas. Aplink Markovą Lenkijos pietuose dažno valstiečio daržinė atrodo prašmatniau.

Pirmasis šalies muziejus, įamžinantis Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusių lenkų atminimą, Markovos kaime Pakarpatės vaivadijoje atidarytas šių metų kovo 17 d. Jo ekspozicijoje – dokumentai, įrodantys, kad Lenkijoje, kitaip nei okupuotoje Vakarų Europoje, už žydų slėpimą buvo baudžiama mirtimi, taip pat asmeniniai daiktai tų, kurie prarado gyvybę, išgyvenusiųjų liudijimai.

Paprastą kaimiečio trobą ar daržinę primenančio pastato ir ekspozicijos koncepciją kūrė įmonė „Nizio Design International“. Ta pati, kurios architektai projektavo vieno įspūdingiausių šalyje Lenkijos žydų istorijos muziejaus „Polin“ ekspoziciją bei Varšuvos sukilimo muziejų.

Vokiečių okupaciją Lenkijos žemėje slapstydamiesi išgyveno nuo 40 tūkst. iki 120 tūkst. žydų.

„Yad Vashem“, Holokausto aukų ir didvyrių atminimo muziejaus Teisingumo sode Jeruzalėje, auga medžiai, kuriuos pasodino apdovanotieji Pasaulio tautų teisuolio medaliu. Muziejų Markovoje taip pat apjuos atminimo giraitė. Po kiekvienu jos vaismedžiu atsiras granitinės plokštės su 2900 žydų, išgyvenusių karą padedant Pakarpatės gyventojams, pavardėmis. Pasak istorikų, Antrojo pasaulinio karo metais mažiausiai 1600 šio regiono lenkų slėpė mirti pasmerktus savo kaimynus žydus. Apie 200 jų už tai sumokėjo gyvybe.

Tikslaus skaičiaus, kiek jų buvo visoje Lenkijoje, iki šiol nėra. Įvairių šaltinių duomenimis, vokiečių okupaciją Lenkijos žemėje slapstydamiesi išgyveno nuo 40 tūkst. iki 120 tūkst. žydų. Už pagalbą žydams mirtimi nubaustų lenkų galėjo būti nuo 700 iki penkių tūkstančių.

Egzekucija naktį

„Tai buvo naktį… Važiavo čia, kaip vėliau liudijo jaunas vežikas, valstietis iš vieno Pakarpatės kaimo, šalutiniais keliais iš Lancuto. Vokiečių žandarai ir mėlynoji policija. Tarp jų tas, kuris greičiausiai, kaip pavyko nustatyti, įskundė Ulmų šeimą ir Goldmanus, kurie gyveno kartu su ja.

Vienas iš vokiečių sakė vežikams: „Žiūrėkite, kaip miršta lenkiškos kiaulės, kurios padeda žydams.“

Sustojo ant kelio, namas buvo kaimo pakraštyje, šalia nebuvo kitų statinių. Žandarai ir policininkai nuėjo Ulmų namo link. Paskui buvo girdėti šūviai… Paskui pašaukė vežikus ir liepė jiems žiūrėti. Pirma nužudė Chaimo Goldmano sūnus, paskui jį, paskui nužudė Józefą ir Viktoriją Ulmas. Vienas iš vokiečių sakė vežikams: „Žiūrėkite, kaip miršta lenkiškos kiaulės, kurios padeda žydams.“ O paskui nežinojo, ką daryti su vaikais… Šešiais Józefo ir Viktorijos vaikais. Ir tada vokiečių žandarų vadas pasakė: „Nereikės jums čia kaime turėti rūpesčių.“ Ir nužudė visus iš eilės“, – pradėdamas Markovos muziejaus atidarymo iškilmes, tragiškos 1944 m. kovo 24 d. nakties įvykius priminė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.

Józefas Ulma buvo gerbiamas visoje apylinkėje ūkininkas, bitininkas, visuomenės veikėjas. Didžioji jo aistra buvo fotografija, liko tūkstančiai nuotraukų, įamžinančių Markovos žmonių gyvenimą, įvairias šventes, mėgėjų teatro spektaklius. Kartu su žmona Viktorija Józefas augino šešis vaikus, laukė į šį pasaulį ateinant septinto. 1942-ųjų rudenį Ulmų namuose prieglobstį rado Chaimas Gold­manas ir keturi jo sūnūs. Netrukus prie jų prisidėjo Ulmų kaimynės Golda Grunfeld ir Lea Didner su maža dukrele. Egzekucijos naktį žuvo visi, taip pat ir kūdikis, kurį Viktorija pradėjo gimdyti.

Ulmas greičiausiai įskundė policininkas Włodzimierzas Lesius, kuriam žydai buvo patikėję saugoti savo turtą, o vėliau užsiminė norintys dalį jo atgauti.

1995 m. Józefui ir Viktorijai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. 2003-iaisiais Vatikane pradėtas Ulmų šeimos beatifikacijos procesas.

Žydus gelbėjo tūkstančiai

Markovos muziejaus atidarymo išvakarėse Lenkijos Seime buvo priimtas nutarimas dėl karo metais žydus gelbėjusių lenkų atminimo įamžinimo: „Lenkijos Respublikos Seimas lenkų tautos vardu dar kartą išreiškia pagarbą visiems tautiečiams, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo pražūčiai pasmerktus žydus, ir ypač tiems, kurie už suteiktą pagalbą žuvo nuo vokiečių okupanto rankos.“

Jame taip pat pabrėžiama, jog „ši pagarba – tai svarbus priminimas visam pasauliui, kad, priešingai nei okupuotoje Vakarų Europoje, Lenkijos žemėje net už menkiausią pagalbą žydams grėsė mirties bausmė“.

Apskritai lenkų, kaip žydų gelbėtojų, temos iškėlimą įvertindami kaip pusiau tiesos sakymą.

Lenkų, gelbėjusių žydus vokiečių okupacijos metais, muziejaus atidarymas tapo įvykiu ne tik pačioje Lenkijoje. Ši žinia svarbi ir po pasaulį pasklidusioms žydų bendruomenėms. Kai kurie jų atstovai atvirai suabejojo lenkų nuoširdumu, muziejaus atidarymą, ta proga Seime priimtą nutarimą, apskritai lenkų, kaip žydų gelbėtojų, temos iškėlimą įvertindami kaip pusiau tiesos sakymą.

Vis dėlto tragiška Ulmų šeimos istorija – ne vienintelė. Jų vardo muziejuje įamžinta dešimtys Markovoje žydus gelbėjusių teisuolių vardų. 1939 m. čia gyveno apie 4300 lenkų ir 120 žydų. Dauguma žydų buvo nužudyti per vokiečių akciją „Reinhardt“ 1942 m. Su lenkų valstiečių pagalba pavyko išgyventi 21 žydui, po karo jie išvažiavo į Jungtines Valstijas, Kanadą ir Izraelį.

„Labai svarbu, kad Lenkija įamžina teisuolių, nacistinio režimo kankinių, atminimą. Jie tapo savo pačių kilnumo aukomis“, – į muziejaus atidarymo ceremonijos dalyvius iš milžiniško ekrano prabilo Izraelyje, Haifoje, gyvenantis 86 metų Abrahamas Izaakas Segalas, pats atvykti negalėjęs.

Jis – vienas iš tų Markovos žydų, kuriems pavyko išgyventi per nacių okupaciją. Abra­hamui pagalbos ranką ištiesė Janas ir Helena Cwynarai, priimdami jį į savo šeimą, suteikdami savo pavardę. Šios šeimos dėka jis išgyveno ir susilaukė 25 palikuonių. Į iškilmes Markovoje atvyko jo vaikai ir anūkai.

Izraelio „Yad Vashem“ institutas Pasaulio tautų teisuolio vardą iki šiol yra suteikęs 6,6 tūkst. lenkų. Šalia visame pasaulyje žinomų asmenybių, tokių kaip Irena Sendlerowa ar Janas Karskis, buvo tūkstančiai bevardžių lenkų didvyrių, gelbėjusių žydus.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako dr. Marcinas Urynowiczius, Lenkijos tautos atminties instituto istorikas.

– Kokie motyvai skatino lenkus padėti žydams, rizikuojant savo pačių gyvybe?

– Pats svarbiausias motyvas – humanitarinis: noras suteikti pagalbą žmogui, kuriam jos reikia. Antra, dažniausiai gelbėtojų pateikiama priežastis, – religinė: esu krikščionis, katalikas, taigi mano pareiga padėti tam, kuris pateko į bėdą. Trečia – tai pagalba savo bičiuliams, pažįstamiems, su kuriais dar prieš karą siejo nuoširdus bendravimas, asmeniniai reikalai. Ketvirta priežastis – priklausymas toms pačioms organizacijoms, tarkim, Lenkijos socialistinei partijai: savo nariams ji stengėsi išrūpinti krikšto metrikus, įrodančius, kad žmogus yra krikščionis, ar kitokius dokumentus, galėjusius padėti išgyventi. Penktas motyvas – siekis išgelbėti tuos žydus, su kuriais jau karo metu užsimezgė vienokie ar kitokie bendri interesai, tarkim, prekybos ryšys.

– Ar buvo tokių gelbėjimo atvejų, kai rizikuota siekiant vien tik finansinės naudos?

– Buvo tam tikra dalis lenkų, kurie siekė uždirbti iš to, kad kažkas nori išsigelbėti ir gali už tai sumokėti didelę sumą pinigų. Yra pasitaikę ir tokių atvejų, kad gelbėtojas virsta žudiku, t.y. paima pinigus, o kai jie baigiasi, išduoda iki tol slėptą žmogų policijai arba pats jį nužudo.

– Kokios paskatos jūsų tiriamoje istorinėje medžiagoje dažniausios?

– Be jokios abejonės, humanitarinės, paskui – religinės. Finansiniai sumetimai eitų pačioje sąrašo pabaigoje. Sunku pasakyti, kokia dalis gelbėtojų vadovavosi būtent jais. Darydamas prielaidą kalbėčiau apie penktadalį.

Reikia pasakyti, kad dauguma lenkų iš žydų, kuriuos slėpė, ėmė kažkokius pinigus. Tačiau tai jau kiti reikalai. Nes pinigai buvo imami ne siekiant praturtėti, o skiriant juos pragyvenimo, kuris okupacijos metais buvo labai brangus, išlaidoms. Juk besislapstančiam žmogui reikėjo maisto, drabužių, dažnai buvo prašoma nuvežti žinią apie juos toli esančioms giminėms, tai irgi kainavo.

– Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą vokiečių okupacijos metais žydus gelbėjusių lenkų skaičių. Kokie yra jūsų, istorikų, duomenys?

– Pagal mokslinius tyrimus, žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo, minimaliai galėjo būti 70 tūkst., maksimaliai – 300 tūkst. Priartėti prie bent kiek tikslesnių skaičių labai sunku. Tas, kas teikė nors mažiausią pagalbą žydams, karo metais tą faktą slėpė.

Po karo tuo irgi niekas nesigyrė, nes į žydus nebuvo palankiai žiūrima. Viena, jie buvo tapatinami su komunizmu. Antra, pokariu Lenkijoje siautėjo plėšikaujančios  ginkluotos gaujos, taigi buvo labai nesaugu prisipažinti padėjus žydams, kurie buvo laikomi pinigų turinčiais žmonėmis.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis.

„Yad Vashem“ institutas tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo apdovanoti kitų šalių piliečius, gelbėjusius Holokausto aukas. Daugelį metų jų buvo labai nedaug, tas skaičius staigiai ėmė didėti tik per paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius – tik tada žmonės nustojo bijoti, išdrįso apie tai kalbėti.

Dabar mudu kalbamės apie teisuolius, kurie gelbėjo žydus. O jei šis pokalbis būtų vykęs netrukus po karo, tiesiog pasakotume vienas kitam apie moterį, kuri padėjo savo kaimynui ar kažkokiems žmonėms iš miško. Kodėl būtume turėję akcentuoti žydus – juk padedama įvairiems žmonėms. Be abejo, tai, kad vokiečiai daugiausia žudė žydus, buvo visuotinai žinoma, bet žmonės bijojo liesti šią temą, kalbėta nebent šeimos, gerų pažįstamų rate, tik ne viešai.

– Kada pasikeitė atmosfera ir ši tema Lenkijoje jau nustojo būti tabu?

– Apie žydus gelbėjusius lenkus pradėta kalbėti tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Labiausiai prie to prisidėjo „Yad Vashem“, nes iki tol šia tema kalbėta bendros lenkų ir žydų kovos su okupantu kontekste. Be to, komunistinė valdžia Lenkijoje tuo metu buvo šiek tiek nacionalistinė. Kai pradėjo sklisti informacija, kad užsienyje kalbama ne tik apie tuos lenkus, kurie gelbėjo žydus, bet ir apie tuos, kurie juos išdavė, žudė, buvo nutarta imtis priemonių ir parodyti, jog tai netiesa. Pradėta rinkti informacija apie lenkus, kurie gelbėjo žydus. Būtent iš šio laikotarpio turime pirmuosius dokumentus, įsitvirtina nuostata, kad tai svarbu.