Scanpix

Pafrontės valstybės. Lenkija rengiasi spalį vyksiantiems parlamento rinkimams. Kaip dėl to keisis šalies užsienio politika? Kokių poslinkių galima tikėtis Lietuvos ir Lenkijos santykiuose? Koks būtų Lenkijos atsakas, jeigu Rusija užpultų Lietuvą?

Šiuos ir kitus klausimus Lenkijos pareigūnams, Seimo nariams, ekspertams žėrė Lietuvos žurnalistai, birželį atvykę į Jerzy Giedroyco vardu pavadinto Lietuvos ir Lenkijos intelektualų forumo apdovanojimų ceremoniją. Vizito būta šventinio ir darbinio: užsienio reikalų ministras, Seimo ir Senato nariai, idėjų kalvių (angl. ~think tanks~) vadovai stengėsi visapusiškai nušviesti šalies tarptautinę ir vidaus padėtį. Lietuva – Lenkijos strateginė partnerė: ši tezė persmelkė saikinga istorine nostalgija nuspalvintas lenkų politinio ir kultūrinio elito kalbas.

Šiųmečių J.Giedroyco premijų laureatų Valdo Adamkaus (vaizdo įrašas) ir Tomo Venclovos (gyvai) žodžiai Varšuvos Lazienkų rūmuose buvo sutikti labai šiltai, nors tarptautinė padėtis nekelia nei ramybės, nei džiugesio.

Neformalioje aplinkoje skambėjęs lenkų ir lietuvių politinis humoras išreiškia grėsmingas realijas. Lenkas: „Argi mes galime vienpusiškai paremti jus karine jėga, jeigu užpuls Rusija? Juk tada jūs sakysite, kad mes norime okupuoti Vilnių.“ Lietuvis: „Okupuokite Vilnijos informacinę erdvę, suviliokite Lietuvos lenkus Varšuvos televizijos kanalais – juk jie daugiausia žiūri Rusijos ir Baltarusijos TV. O tai kryptinga propaganda.“

Apklausos rodo, kad „senosios Europos“ šalyse maždaug pusė piliečių mano, jog kitoms NATO valstybėms nereikėtų kištis, jeigu kas nors užpultų vieną iš Aljanso narių. Lenkijos „Gazeta Wyborcza“ žurnalistai priminė lietuvių kolegoms: „Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, anglai ir prancūzai sakė, kad nenorėtų mirti už Dancigą, o dabartinės nuotaikos tokios, kad nėra norinčiųjų mirti už Varšuvą, todėl Lietuva ir Lenkija pasmerktos draugauti.“

Nuosaikiau ir ne taip emocingai panašius dalykus kalbėjo ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Grzegorzas Schetyna, priėmęs lietuvius didžiausioje Užsienio reikalų ministerijos posėdžių salėje, pavadintoje J.Giedroyco vardu. Jis pabrėžė, kad Lenkijos užsienio politika Rytuose – ta, kuriai idėjinius pamatus paklojo J.Giedroycas, o tai reiškia Baltijos šalių, Ukrainos, Baltarusijos nepriklausomybės ir sienų pripažinimą. Pasak ministro, būtent dabar iš Rytų kyla didžiausia grėsmė, todėl jos akivaizdoje būtina Lietuvos ir Lenkijos santarvė. „Lietuvos lenkai yra Lietuvos piliečiai ir jie neturėtų to pamiršti“, – teigė  G.Schetyna.

Šypsodamasis jis sakė, kad lankydamasis Varšuvoje Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas Valdemaras Tomaševskis nusisega Georgijaus juostelę, tapusią prorusiškų pažiūrų ženklu, o Varšuvos politinių kabinetų durys atvertos ne vien jam, bet ir kitiems Lietuvos lenkų atstovams. Pasak ministro, tie, kurie nori pagerinti Lietuvos lenkų padėtį, turi ypač stengtis išlaikyti gerus santykius tarp Lenkijos ir Lietuvos. Jis paaiškino, kodėl neskuba lankytis Lietuvoje: vizitas neturėtų būti palaikytas spalį vyksiančių Lenkijos Seimo rinkimų kampanijos dalimi.

Parlamentaras Tadeuszas Asiewiczius, vadovaujantis Tarpparlamentinių ryšių su Lietuvos Respublika grupei, konstatavo, kad lenkų tautinės bendrijos klausimais Lietuvoje gausu deklaracijų, tačiau mažai darbų. Anot jo, Lietuvoje laikas sustingęs – tai, dėl ko Lenkijoje seniai nurimo kalbos, Lietuvoje vis dar svarbu. Pavyzdžiui, kas labiau pasižymėjo Žalgirio mūšyje ar ką mes galvojame apie Želigovskį. Pasakęs, kad jam, parlamento nariui, rūpi, jog būtų įgyvendinta Lietuvos ir Lenkijos 1994 m. sutartis dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo, T.Asiewiczius prisiminė, kad Lenkijoje besilankantiems Lietuvos parlamentarams buvo surengta ekskursija į Pamarį (Pomeraniją), kur gyvena kašubų tautinė mažuma.

Dėl galutinai neįgyvendintos Lietuvos ir Lenkijos sutarties apgailestavo ir Włodzimierzas Cimoszewiczius, Lenkijos Senato užsienio reikalų komiteto pirmininkas (1996–1997 m. jis buvo Lenkijos premjeras, 2001–2005 m. – užsienio reikalų ministras). Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius W.Cimoszewiczius priminė, kad žemės Vilnijoje grąžinimas Lenkijos piliečiams – vienas iš sutarties punktų.

Pasak senatoriaus, Ukrainos drama rodo, iš kur šiuo metu kyla grėsmė Lietuvai ir Lenkijai. Vladimiro Putino tikslas – kelti Ukrainoje chaosą ir taip ją naikinti. Pati Ukraina silpna ir dėl korupcijos. W.Cimoszewicziaus teigimu, jis pakviestas prisidėti prie nevalstybinės organizacijos, kurios tikslas – konsultuoti Ukrainos vadovybę dėl reformų. Jis paminėjo ir kitus konsultantus –  buvusį Europos Komisijos narį Günterį Verheugeną, Prancūzijos užsienio reikalų eksministrą Bernard’ą Kouchnerą.  W.Cimoszewicziaus paprašyta parengti kovos su korupcija Ukrainoje planą.

Senatorius pripažino, kad lietuviai ir lenkai skirtingai suvokia istoriją. Jis svarstė, ar viena iš dabartinių trinties priežasčių nebūsianti ta, kad Abiejų Tautų Respublikoje LDK litvinai galėjo jaustis nevisaverčiai, nekalbant apie etninius lietuvius.

Nepaisant valstybių dydžio skirtumo, nelygybės atmosferos visiškai nebūta per J.Giedroyco premijos teikimo ceremoniją, kurioje greta kitų svečių dalyvavo buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwaśniewskis, arkivyskupas Henrykas Muszyńskis, Lenkijos katalikų bažnyčios galva 2009–2010 m.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.