braza22

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui diagnozuota XIX a. politinė mąstysena. Tačiau šimtametėmis idėjomis grindžiamų strategijų nereikia ieškoti svetur.

Dalies Lietuvos politikų ir visuomenininkų poziciją Lietuvos lenkų ir Lenkijos klausimais galima išreikšti dviem vingriais žodžiais: asimetrija ir prevencija.

Asimetrija pasireiškia nuomone, kad Lietuvos lenkams negalima suteikti tokių pačių teisių, kokias turi Lenkijos lietuviai. Pastarieji kaimyninėje šalyje yra neįtakinga mažuma ir negali nulemti didžiosios politikos. Pirmieji Lietuvoje sudaro per 8 proc. gyventojų, turi politinę partiją – Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA), kuri ~de facto~ valdo kelis šalies rajonus, yra įtakinga Vilniaus mieste.

Asimetrijos šalininkai lengvai pagrindžia prevencijos būtinumą. Jų požiūriu, bet kokios nuolaidos ilgai virškintais, tačiau nesuvirškintais klausimais – dėl asmenvardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis, dėl dvikalbių vietovardžių ir gatvių pavadinimų lentelių – gali atvesti prie reikalavimų eskalavimo: pavyzdžiui, „gavę“ dvikalbes lenteles, lenkai paprašys ypatingo statuso lenkų kalbai, paskui, žiūrėk,  pareikalaus autonomijos. Todėl būtina tokių reikalavimų prevencija, primenanti presingą – krepšinio žaidėjo blokavimą jo paties aikštelėje.

Lietuvos lenkai laikomi potencialia kaimyninės šalies „penktąją kolona“, kurių lojalumas Lietuvos valstybei įtartinas. O tarptautiniu lygmeniu, pavyzdžiui, reikalaujama „neparduoti“ lietuviško raidyno už bendradarbiavimą su Lenkija energetikos, gynybos ir kitose srityse.

Tokias pažiūras lydintis šalutinis simptomas – nemenkas euroskepticizmas, nepasitikėjimas Europos Sąjungos institucijomis dabartyje ir apskritai vieningos Europos likimu ateityje.

Apibendrinant galima sakyti, kad asimetrijos ir prevencijos šalininkai jaučiasi esą vienui vieni prieš neva ekspansinius Lenkijos kėslus, todėl mano, kad jau dabar reikia taikyti presingą vietos lenkams ir laikytis kietos pozicijos Lenkijos atžvilgiu.

Jeigu tokios pažiūros visu šimtu procentų virstų valstybės politika, jos panėšėtų į kietą Lietuvos laikyseną, kokia ji buvo iki 1938-ųjų Lenkijos ultimatumo. Tačiau tada Europoje nebuvo kolektyvinio saugumo sistemos. Tautų Sąjunga buvo mažai veiksni, ir Lietuvos sienas bei užsienio reikalus tvarkė kaimynai. Lenkija privertė užmegzti su ja diplomatinius santykius, Vokietija atplėšė Klaipėdos kraštą, paskui Sovietų Sąjungą užgrobė dalį Lenkijos, Vilniaus kraštą sovietai perleido Lietuvai, bet privertė sudaryti sutartį, numatančią Raudonosios armijos dislokavimą Lietuvoje.

Lietuvos veikėjai, kurie numato tokių organizacijų, kaip ES ir NATO, silpnėjimą, turėtų galvoti ir apie šalies išlikimo kelius yrant žemyno kolektyvinio saugumo sistemoms. Pavyzdžiui, dabar sunkiai įsivaizduojamas galimas Lenkijos ir Vokietijos sąmokslas, kuriuo pastaroji sutinka su pirmosios įtakos plėtra į Rytus mainais už Vokietijos įsitvirtinimą dabartinėje Kaliningrado srityje. Tačiau dabartinės Ukrainos likimas prieš metus irgi buvo sunkiai įsivaizduojamas.

Kad jau ristis, tai ristis pirmyn į praeitį – į Europą po Versalio sutarties. Euroskeptikai turėtų pripažinti, kad, sunykus dabartiniams Lietuvos valstybingumo garantams – JAV ir ES, į jų vietą stos seni nauji – Lenkija, Rusija, Vokietija.

Ar tik nebus taip, kad konkurse dėl „stogo“ (labiau korektiška kalba – kieno protektoratu taps Lietuva) Lenkijos kaina būtų mažiausia: viso labo tik Vilnijos autonomija?